Naujo tyrimo išvadose – gera žinia visiems, mėgstantiems vaikščioti: ypač tiems, kurie nuolat skuba, o ne renkasi lėtus ilgus pasivaikščiojimus. Nustatyta, jog, kuo greičiau einate, tuo ilgiau gyvensite, išsiaiškino mokslininkai, rašo medicalnewstoday.com.

Seniai žinomas faktas, jog vaikščiojimas padeda išsaugoti sveikatą ir prailgina gyvenimą. Jei vaikščiojimui per savaitę skiriate bent dvi valandas, sumažinate ankstyvos mirties riziką. Be to, vaikščiojant gerėja kognityviniai gebėjimai, nuotaika ir psichologinė savijauta.

Nors dauguma tyrimų analizavo tik vaikščiojimo poveikį įvairiems sveikatos aspektas ar aiškinosi, kiek laiko derėtų skirti vaikščiojimui, norint džiaugtis šios veiklos teikiamais privalumais, ilgalaikiam vaikščiojimo poveikiui priklausomai nuo jo greičio dėmesio skirta nepakankamai.

Būtent tokios užduoties ėmėsi mokslininkai iš penkių mokslų įstaigų dviejuose žemynuose: tai Sidnėjaus universitetas Australijoje, Limeriko universitetas Airijoje bei Kembridžo, Edinburgo ir Alsterio universitetai Didžiojoje Britanijoje.

Tyrimo vadovas profesorius Emmanuelis Stamatakis iš Sidnėjaus universiteto ir jo komanda aiškinosi, kas sieja ėjimo greitį ir mirtingumą, lemiamą širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir kitų priežasčių.

„Ėjimo greitis tiesiogiai susijęs su visų įmanomų priežasčių mirtingumu, tačiau konkretus jo vaidmuo (nepriklausomai nuo žmogui tenkančio fizinio krūvio) iki šiol reikiamo dėmesio nesulaukdavo“, – paaiškina profesorius E. Stamatakis.

Mokslininkų komandos tyrimo išvados skelbiamos specialiame leidinio „British Journal of Sports Medicine“ numeryje.

Ėjimas – tai gyvenimas

Mokslininkų komanda analizavo 11 viešosios nuomonės apklausų, Didžiojoje Britanijoje atliktų laikotarpiu nuo 1994 iki 2008 metų. Tokiu būdu, surinkę duomenų apie 50 tūkst. 225 ėjimo entuziastus, mokslininkai fiksavo jų ėjimo greitį, kuris buvo suskirstytas į tris kategorijas: lėtas, vidutinis ir spartus.

„Greitas ėjimas – tai ėjimas, kurio greitis siekia nuo 5 iki 7 kilometrų per valandą, tačiau iš tikrųjų viskas priklauso nuo einančiojo fizinio pasirengimo. Alternatyvus rodiklis – eiti tokiu tempu, jog truputį imtų stigti oro ar sustojus piltų prakaitas“, – akcentuoja profesorius E. Stamatakis.

Norėdami geriau suprasti, kaip ėjimo greitis susijęs su menkesne mirties rizika, mokslininkai analizavo ir mirtingumo duomenis. Mokslininkai savo analizėje atsižvelgė į tokius svarbius veiksnius kaip amžius, lytis, kūno masės indeksas ir bendri fizinio aktyvumo duomenys.

Profesoriaus E. Stamatakio komandos atlikta analizė atskleidė: nors vidutinio greičio ėjimas ir susijęs su 20 proc. mažesne mirties rizika (nepriklausomai nuo priežasties), jei eidama spartesniu žingsniu, mirties rizika sumenksta 24 proc.

Kalbant apie tokias konkrečias gyvenimo trukmę trumpinančias priežastis kaip širdies ir kraujagyslių ligos, komanda išsiaiškino, kad sparčiai vaikščioti mėgstantys mirties riziką sumažina iki 21 proc. Tie, kurių ėjimo tempas vidutinis, minėtoji rizika sumenksta 24 proc.

Štai kaip situaciją aiškina E. Stamatakis: „Nors lytis ir kūno masės indeksas nėra lemiantieji veiksniai, ėjimas vidutiniu ar greitu tempu siejamas su pastebimai menkesne mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų rizika“. Ir priduria: „Nebuvo jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog ėjimas padeda sumažinti mirties nuo vėžio riziką“.

Didesnė nauda – vyresnio amžiaus žmonėms

Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad vyresnio amžiaus žmonėms spartus ėjimas duoda dar daugiau naudos.

Vyresni nei 60 metų eksperimento dalyviai, vaikščiojantys vidutiniu greičiu, gali džiaugtis 46 proc. mažesne mirties nuo kraujagyslių ir širdies ligų rizika, o jei eiti nusprendžia sparčiau, tokia rizika sumenksta net 53 proc.

Šios išvados, kaip tvirtina E. Stamatakis, turėtų būti pakankamas pagrindas edukuoti visuomenę akcentuojant ne tik paties ėjimo svarbą, bet ir tai, kokiu greičiu tai daroma.

„Tai itin svarbu tais atvejais, kai ilgesniems lėtiems pasivaikščiojimams nėra laiko ar galimybių. Spartesnis ėjimas – puikus būdas priversti sparčiau plakti širdį. Be to, tai fizinis aktyvumas, kurį gana paprasta įtraukti į savo dienotvarkę“, – komentuoja E. Stamatakis.

Nepaisant to, specialistai pripažįsta, jog šiame kontekste tiksliai įvardyti priežastinį ryšį gali būti pernelyg sudėtinga.

Viskas yra kiek sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, teigia profesorius, tačiau priduria: „Jei manytume, kad mūsų gauti rezultatai atspindi priežasties ir poveikio ryšį, ši analizė leidžia daryti išvadą, kad, ėmę vaikščioti greičiau, žmonės iš tikrųjų gali pagerinti sveikatos būklę ir išvengti ankstyvos mirties“.

Komentarai (2)