Archeologai rado šiurpius radinius po „vokiškuoju Stounhendžu“ (Video) ()
Sulaužyti, nuniokoti vaikų, paauglių ir moterų kaulai aptikti naujai atkastame „vokiškajame Stounhendže“ gali būti žmonių aukojimo įrodymu, rašo „Live Science“. Už 136 km nuo Berlyno esančiame Pömmeltės kaime mokslininkai aptiko suskaldytas kaukoles ir šonkaulius, duobėse palaidotus kartu su kirviais, gėrimo indais, paskerstų gyvūnų kaulais ir akmeninėmis girnomis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Paskutinės aukų gyvenimo akimirkos turėjo būti baisios: jie buvo nustumti ar įmesti į duobes, o mažiausiai vieno paauglio rankos buvo surištos, pasakoja tyrimo vadovas Andre Spatzieris iš Baden-Württembergo Istorinių monumentų išsaugojimo biuro.
Archeologas neatmeta galimybės, kad mirusieji galėjo būti užpuolimo aukomis, tačiau vis dėlto į akis krenta tai, kad tarp aukų nėra nė vieno subrendusio vyro, o duobėse taip pat rasta ir sulaužytų artefaktų – tad didesnė tikimybė, kad tai buvo aukojimas, mano A. Spatzieris.
Vokiškasis stounhendžas
Pömmeltės „stounhendžas“ daug kuo į angliškąjį Stounhendžą – taip pat buvo pastatytas iš akmens ir medžio, konstruktai išdėstyti ratais, kurių didžiausio skersmuo – apie 115 metrų.
Istorinis paminklas buvo aptiktas tik 1991, t. y. vos pora metų nuo Berlyno sienos griuvimo, ir rastas jis buvo rekreacinio skrydžio metu virš teritorijos – tačiau platesni objekto tyrimai buvo pradėti tik visiškai neseniai.
Senovės žmonės pastatė šį kūrinį kažkur tarp neolito ir bronzos amžiaus, t. y. tarp 2300 pr.m.e. ir 2050 pr.m.e., bet vėliau jis buvo sunaikintas – manoma, taip pat rituališkai.
„Radiniai sudaro įspūdį, kad apie 2050 m. vokiškojo stounhendžo lankytojai patys jį išardė, o į skyles, kurios liko iš stovėjusių akmeninių ir medinių struktūrų, sudėjo aukas, pačias medines statinio dalis sudegino, jų pelenais užpildė duobes su aukomis, ir viską galiausiai užpylė žemėmis. Atrodo, jie tiesiog „uždarė“ vietą“, – portalui „Live Science“ pasakoja archeologas. Pasak jo, paviršiuje nebuvo matyti jokių ženklų, išskyrus išlikusius tam tikrus žemių pylimus.
Palaidojimai ir saulėgrįža
Prieš monumento sunaikinimą ir net po to senovės žmonės čia palaidojo 13 mirusiųjų. Rytinėje objekto dalyje, toliau nuo tikėtinų aukojimų vietos, archeologai rado 17-30 metų amžiaus vyrų kapus. Ant vyrų kūnų neaptikta jokių pažeidimų, sako A. Spatzieris.
Įdomu tai, kad šie palaidojami buvo visiškai paprasti, be jokių papildomų artefaktų. Vienas iš kūnų net buvo datuotas 1900 m., t. y. po tūkstančių metų nuo statinio sugriovimo. Be to, jo kūnas buvo rastas ne visiškai tradicinėje padėtyje, tad archeologai įtaria, kad vyro palaikai buvo perlaidoti.
Atrodo, palaidotieji buvo privilegijuoti asmenys – be to, kad buvo palaidoti rytinėje dalyje, visų kūnai buvo nukreipti veidais į rytus – „turbūt siekiant susieti Rytus ir mirtį bei simbolizuojant tikėjimą prisikėlimu ar pomirtiniu gyvenimu“, mano A. Spatzierio kolega iš Martino Liuterio universiteto Halle-Wittenberge Françoisas Bertemesas.
Kaip ir angliškasis Stounhendžas, taip ir vokiškasis statinys yra orientuotas į lygiadienius bei saulėgrįžas, tačiau Stounhendžo statinių pozicijos leidžia matyti šias Saulės pozicijas tiesiogiai, o tuo tarpu vokiškosios versijos arkos buvo per vidurį tarp taškų, žyminčių agrokultūrinei visuomenei svarbias lygiadienių ir saulėgrįžos datas, pastebi archeologai.
Parengta pagal „Live Science“
