Medicinos žinynuose galima būtų rasti terminą „savanto sindromas“, kuris gali pasireikšti keliomis skirtingomis formomis. Pavyzdžiui, įgimtas savanto sindromas yra išskirtinės protinės savybės, išryškėjančios dar ankstyvoje vaikystėje. Įgytas savanto sindromas žmonėms be jokių išskirtinių gebėjimų gali pasireikšti po galvos traumos ar smegenų pažeidimo – tuomet paprasti žmonės įgyja netikėtai gerą muzikos, matematikos ar meno suvokimą. Tačiau egzistuoja ir trečia šio sindromo forma, rašo „Scientific American“.

Staigus savanto sindromas apibrėžiamas kaip būklė, kai paprastas žmogus, be jokio išankstinio domėjimosi ar išskirtinių gebėjimų ir be jokios galvos traumos ar smegenų sukrėtimo netikėtai, spontaniškai patiria „nušvitimą“ ir staiga pradeda puikiai suprasti muzikos, matematikos ar menų vingrybes.

Tokia patirtis praktiškai akimirksniu suteikia žmogui talentą ir fantastiškus gebėjimus srityje, kuri iki tol buvo visiškai svetima. O kadangi staigaus savanto sindromo negalima pagrįsti kokiomis nors įgimtomis anomalijomis ar patirtomis traumomis, formaliai jį būtų galima vadinti staigiu genialumu.

Atvejų, kai žmonės staiga patyrė nušvitimą ir tapo genijais, mokslo literatūroje aprašyta keletas.

K. A. atvejis

28 metų vyras iš Izraelio, įvardinamas kaip K. A., papasakojo apie savo nušvitimo akimirką. Jis buvo prekybos centre, kuriame viešam naudojimui buvo pastatytas pianinas. Iki tol jis galėjo iš mechaninės atminties sugroti kelias paprastas, populiarias melodijas, bet staiga, sulaukus 28 metų, kaip pats K. A. aiškino, jis „tiesiog suprato“ ir viskas, kas susiję su muzika, jam pasidarė labai paprasta. Be jokių repeticijų jis staiga įgijo gebėjimą groti kaip gana patyręs pianistas.

„Staiga suvokiau, kas yra minorinė ir mažorinė tonacija, kokie yra jų akordai, kur reikia dėti pirštus norint išgauti konkretų garsą. Akimirksniu išmokau atpažinti tonacijų harmonijas man žinomose dainose, taip pat išmokau groti melodijas vien pagal intervalų skyrimą“, – pasakojo vyriškis.

Internete susiradęs muzikos teorijos vadovėlius jis apstulbo: didžiąją dalį šiuose vadovėliuose esančios informacijos jis ir taip savaime žinojo, nors iki to nieko panašaus nebuvo mokęsis.

K. A. intelekto koeficientas ir iki tol buvo aukštas, dabar jis dirba teisininku, jo medicininėje istorijoje nėra jokių įrašų apie raidos sutrikimus. Laisvu laiku jis uždarbiauja grodamas. Detaliau savo nušvitimo akimirką jis yra aprašęs internete.

M. F. atvejis

Ši 43 metų moteris prabudo vieną 2016 m. gruodžio naktį – ją pažadino „staigus noras nupiešti daugybę trikampių, kurie ilgainiui išsivystė į sudėtingo abstraktaus dizaino tinklą“. Poreikis paišyti moters neapleido iki pat ryto, o ir tris vėlesnes dienas ji negalėjo paleisti rašiklio iš rankos. Iki tol ji neturėjo jokio formalaus meninio išsilavinimo ir menu apskritai nesidomėjo. O jau trečią dieną po nušvitimo ji pradėjo meno kūrinį, pavadintą „The Mayan“. Jam užbaigti prireikė dviejų savaičių. Po trijų mėnesių ji jau turėjo 15 kūrinių, kurių stilių būtų galima būtų lyginti su Fridos Kahlo ir Picasso darbais.

Ji iki šiol po maždaug aštuonias valandas per parą skiria savo pomėgiui piešti, nors vis dar dirba nekilnojamo turto agente. Didžiojoje jos kūrinių dalyje yra mandalos meno elementų – iki staigaus poreikio piešti ji apie tokį piešimo būdą apskritai nebuvo girdėjusi.

S. S. atvejis

Penktą gyvenimo metų dešimtį įpusėjusi S. S. pradėjo pastebėti, kad keičiasi ją supančio fizinio pasaulio suvokimas. Pavyzdžiui, žiūrėdama į gėles ir medžius ji pradėjo matyti tokias spalvas, tekstūras ir šešėlius, kokių iki tol nepastebėdavo. Naujas požiūris į aplinką paskatino ją savo naująjį matymą išreikšti ir popieriuje. Iki tol ji nė karto gyvenimo nebuvo tapiusi ir teptukas rankoje jai tikrai nebuvo natūralus dalykas, todėl ji nusipirko nebrangių kreidelių rinkinį, kaip modelį pasirinko gorilos nuotrauką nuo seno „National Geographic“ žurnalo viršelio ir ėmėsi piešimo. Pirmuoju blynu tapo sodrus, sudėtingas ir itin realistiškas pastelinis piešinys, kuris apstulbino jos draugus bei šeimą: tie žmonės puikiai žinojo, kad S. S. iki tol nerodė jokio potraukio menui ir apskritai juo nesidomėjo, paauglystėje niekada negavo jokio meninio išsilavinimo.

Nuo to laiko S. S. visą laiką, kurį nemiegodavo, skyrė piešimui kreidelėmis. Jos „naujasis matymas“ neleido jai tiesiog sėdėti ir grožėtis „naujuoju“ pasauliu. Ji jautė nenumaldomą poreikį į savo regėjimą reaguoti veiksmais. Nuo pat šio talento įgijimo pradžios ji jautė nesutramdomą aistrą visą šį naują pasaulį atkurti popieriuje. O tai, kas prasidėjo nuo aistros, užvaldė visą jos gyvenimą. „Aš tiesiog negalėjau padėti kreidelių į šoną ir imtis dalykų, kuriuos buvo būtina atlikti. Meno reikmenų parduotuvėse pradėjau leisti didžiules pinigų sumas. Tai buvo karštinė“, – pasakojo ji.

Net ir dabar, kai S. S. reikia atlikti kokius nors neatidėliotinus su piešimu nesusijusius reikalus, ji kreideles privalo padėti taip, kad nekiltų pagunda vėl jų imti į rankas. Moteris susirūpinusi, kad prisėdus prie naujo piešinio jos likęs gyvenimas visiškai „nuvažiuotų į lankas“. Ligtolinėje jos sveikatos istorijoje nebuvo fiksuota jokių autizmo ar centrinės nervų sistemos (CNS) sutrikimų požymių.

Staigaus genialumo unikalumas

Galima būtų teigti, kad šių trijų žmonių istorijose nėra nieko ypatingo – juk žmonės dažnai imasi vystyti kokį nors savo įgūdį ar kuo nors susidomi, ypač vėlesniame gyvenimo tarpsnyje. Tai kuo gi šie atvejai išskirtiniai?

• Visi gebėjimai atsirado staiga, be jokio ankstesnio domėjimosi ar talento naujai įgytų gebėjimų srityje;
• Jokio akivaizdaus įvykio ar CNS sutrikimų prieš staigaus genialumo pradžią nenustatyta;
• Naujieji įgūdžiai automatiškai susieti su detaliomis, iš nušvitimo atsiradusiomis žiniomis apie muziką, meną ar matematiką – asmenys šių dalykų iki tol nebuvo studijavę. Jie įgyja žinias be jokio mokymosi.
• Naujų įgūdžių įgijimą lydi obsesinis-kompulsinis komponentas: žmogus jaučia nenumaldomą poreikį groti, piešti ar skaičiuoti. Naujai įgyti gebėjimai tampa tarsi galia, kurią privaloma naudoti;
• Esama baiminimosi, kad naujieji įgūdžiai ir obsesinis-kompulsinis sutrikimas yra kažkokių neurologinių sutrikimų ženklas, požymis, kad einama iš proto, todėl tai patyrę žmonės linkę savo naujus gebėjimus nuo aplinkinių slėpti.

Kol kas tokių atvejų „Scientific American“ publikuoto straipsnio autorius, psichiatras Daroldas Treffertas rado 14. 10 iš jų – moterys, 4 vyrai. Vidutinis amžius, kai netikėtai pasireiškia nauji talentai, yra 47,2 metų. Nauji talentai 9 atvejais buvo menai (piešimas, tapyba), matematika ar skaičiavimai (4 atvejais), muzika (1 atvejis).

Jis kelia idėją, jog tokių atvejų, kai žmonėms išryškėja iki tol nežinoti gebėjimai, gausa ir faktas, kad jie išryškėja be jokių neurologinių sutrikimų bei traumų yra ženklas, kad galimai tokių slaptų gebėjimų turime daugelis mūsų – tiesiog dabar reikėtų ieškoti neinvazinių ir netraumuojančių būdų šiuos gebėjimus pažadinti.

Komentarai (1)