Iš kur atsiranda juodosios skylės, kaip jos susiformuoja ir kas joms suteikia šią įspūdingą destruktyvią galią? Ką jau žino mokslas, o kas vis dar yra paslaptis (4)
Juodosios skylės domina kiekvieną. Galimai taip yra todėl, kad tai yra nematomos erdvės, pasislėpusios kosmose ir kartais įtraukiančios pro šalį skrendančias žvaigždes. Šie nesuprantami kosmoso objektai vilioja mokslininkus ir fizikos entuziastus. Bet ar žinote, iš kur atsiranda juodosios skylės? Kaip jos susiformuoja ir kas joms suteikia šią įspūdingą destruktyvią galią.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Iš esmės, juodoji skylė yra kosmoso objektas ar taškas, kuriame gravitacinė trauka yra tokia stipri, kad niekas negali iš jos išsilaisvinti“, – „Live Science“ pasakojo astrofizikė Neta Bahcall iš Prinstono universiteto Niu Džersyje. Juodųjų skylių gravitacija yra tokia stipri, kad įsiurbiama net ir šviesa – štai kodėl šios kosminės erdvės yra juodos.
Šių įspūdingų kosmoso objektų gyvenimas prasideda nuo mirusių žvaigždžių. Kai didžiulės žvaigždės pasiekia savo gyvenimo galą, vandenilis, iš kurio susidarydavo helis, jau būna beveik išeikvotas. Taigi, šios monstriškos žvaigždės degina helį, o kiti atomai susijungia į net sunkesnius elementus, tokius kaip geležis. Sunkiųjų elementų sintezė negali užtikrinti pakankamai energijos, kad palaikytų žvaigždės išorinių sluoksnių gyvybę. Tuomet šie viršutiniai sluoksniai sukrenta į žvaigždės vidų ir įvyksta galingas ir ryškus sprogimas, vadinamas supernova.
Vis tik nedidelės žvaigždės dalėlytės išlieka. Alberto Einšteino bendrosios reliatyvumo lygtys sufleruoja, kad jeigu šis likutis yra maždaug 3 kartus didesnis už Saulę, galinga gravitacinė jėga sunaikina viską aplinkui, o pats žvaigždės likutis susmulkinamas iki nepamatuojamai mažo taško, pasižyminčiu begaliniu tankiu. Esami fizikos dėsniai paprasčiausiai negali susidoroti su tokių taškų dydžio pamatavimu. „Tos žvaigždės išsiskaido, o tuomet jau tikrai nežinome, kas įvyksta“, – sakė N.Bahcall.
Jeigu aplink šias žvaigždines nuosėdas nieko nėra, juodoji skylė paprasčiausiai egzistuos. Bet jeigu objektą supa dujos ir dulkės, viskas bus įsiurbta į skylę ir taip bus sukuriami ryškūs šviesos spinduliai dėl besisukančių ir kaistančių dujų bei dulkių. Taip juodoji skylė vis auga.
Dvejoms juodosioms skylėms atsidūrus viena šalia kitos, kiekvienos gravitacija traukia kitą, jos artėja vis labiau ir tuomet sukasi viena aplink kitą. Jų bendra masė siųsdama gravitacines bangas sukelia drebėjimus netoliese esančiuose kosmoso laikuose.
Mokslininkai jau anksčiau stebėdami mūsų Paukščių tako galaktiką yra įrodę, kad juodosios skylės egzistuoja. Tuomet buvo pastebėta žvaigždžių masė, skraidanti aplink milžinišką nematomą objektą. Kaip sakė N.Bahcall, tokios juodosios skylės gali būti milijardus kartų didesnės už Saulę. Manoma, kad kadaise jos buvo mažesnės, bet per ilgą laiką sugeriant kosmoso dujas ir dulkes, šios skylės išaugo iki beprotiško dydžio. Visgi daugelis tokių skylių istorijų detalių lieka neaiškiomis.
Parengta pagal LiveScience
