Iš kur Marse tiek daug nuodingų junginių, kuriuos mikrobai gali naudoti kaip energijos šaltinį? ()
Marso paviršiuje yra netikėtai daug perchloratų - junginių, turinčių vieną chloro ir keturis deguonies atomus. Tokie junginiai yra nuodingi daugeliui žemiškos gyvybės formų, tačiau kai kurie mikrobai gali juos naudoti kaip energijos šaltinį. Nenuostabu, kad perchloratų egzistavimas yra daug nagrinėjama tema, bet kol kas nebuvo paaiškinimo, iš kur jų Marso paviršiuje tiek daug - jie sudaro 0,5-1% paviršių dengiančių dulkių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dabar eksperimentiškai rastas galimas jo kilmės paaiškinimas. Marso paviršius yra ypatingai sausas, todėl dulkių audrų metu vyksta nuolatiniai statinės elektros išlydžiai. Tai nėra žaibai, kaip mes juos suprantame, o procesas, panašesnis į kibirkščiavimą, braukiant per vilną ar panašią įsielektrinančią medžiagą.
Laboratorijoje atkūrus sąlygas, artimas Marso paviršiui, aptikta, kad šis kibirkščiavimas sukuria labai daug laisvųjų radikalų, kurie gali formuoti perchloratus. Šitaip sukurta tūkstantį kartų daugiau perchloratų, nei vien fotocheminėmis reakcijomis, kurios yra pagrindinis perchloratų formavimosi mechanizmas Žemėje.
Tiesa, nėra aišku, ar ir kibirkščiavimas pajėgus prigaminti pakankamai perchloratų - skaičiuojama, kad Marse jų yra dešimt milijonų kartų daugiau, nei galėtų pagaminti fotocheminės reakcijos. Visgi Marso sąlygomis, kur globalios dulkių audros vyksta kas porą metų, perchloratų gamyba gali būti pakankamai sparti.
Tyrimo rezultatai publikuojami Earth and Planetary Science Letters.
Marso audros kartais sukelia ir įdomius atmosferinius reiškinius - pavyzdžiui, jau pusantro mėnesio nuo Arsia ugnikalnio viršūnės driekiasi kone tūkstančio kilometrų ilgio debesis.
Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo panašiai į ugnikalnio išsiveržimo padarinį, bet taip nėra - Arsia ugnikalnis, kaip ir visi kiti Marse, jau seniai užgesęs. Debesies formą nulemia kalno aukštis - jis iškilęs bent 9 km virš aplinkinių lygumų, todėl oras, kildamas per jį, labai atvėsta ir susispaudžia.
Tokios sąlygos yra puikios debesims formuotis, o persiritusi per kalną atmosfera dar kurį laiką banguoja ir formuoja tolesnius debesis. Įsižiūrėjus į debesį matyti, kad jis susideda iš atskirų fragmentų - kiekvienas toks fragmentas žymi vieną atmosferos bangą.
Debesims formuotis padeda ir dulkės, pakeltos į atmosferą paskutinės didžiulės audros metu - jos veikia kaip kondensacijos branduoliai, aplink kuriuos kaupiasi vandens ir anglies dvideginio molekulės.
