Šventykloje aptiktas įėjimas į baisiausią majų pasaulio erdvę (1)
Majų mitologijoje olos ir įvairios įgriuvos buvo laikomos vartais į požemių pasaulį, vadinamą „Xibalba“. Pats pavadinimas galėtų būti tiesiogiai verčiamas kaip „baimės vieta“ – bet kartu tai buvo ir mitologine tyro vandens ištakų vieta: vieta, nepaprastai svarbia Jukatano pusiasalio kalkakmenio plynėse įsikūrusiai civilizacijai, kuri gyvavo nuo 2000 pr.m.e iki 1600 mūsų eros metų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiaurinis Jukatano regionas yra sezoninė dykuma – žiemomis čia siautėja sausros, tačiau intensyvios vasarinės liūtys ardo kalkakmenį ir sukuria karstines daubas bei požemines upes, kurios taip ir neprasprūsta į žemės paviršių.
Taigi, majams įsikurti šalia vandens pritekėjimo zonų buvo ne taip jau ir lengva, o vieninteliu natūraliu vandens šaltiniu šiai civilizacijai buvo daubos, susidariusios įgriuvus požeminėms oloms. Ir ilgainiui didesnės karstinės daubos, vadinamos senotais (arba karstiniais ežerais) tapo svarbiomis šventvietėmis, kuriose dievams būdavo aukojami brangūs daiktai ar net ir žmonės.
Majų mieste Chichén Itzá esantis „Cenote Sagrado“ – „Šventasis Šulinys“ arba „Aukojimų šulinys“) – apie 70 metrų diametro vandens telkinys, įrėmintas 30 metrų aukščio uolų sienomis, buvęs svarbia religine vieta, dedikuota lietaus dievui Chaacui. Pats „Chichén Itzá“ miesto pavadinimas, verčiamas kaip „Itza šulinio dugnas“, sufleruoja, kad miesto vieta yra šalia kelių senotų, iš kurių vietiniai gyventojai semdavo gyvybiškai būtiną vandenį.
Chichén Itzá’oje yra ir kelios smulkesnės majų šventyklos, pastatytos tiesiai virš olų ar mažesnių karstinių ertmių. 1847 m. po El Osalio piramide archeologai aptiko vertikalią šachtą. Apie 12 metrų gilumo šachta buvo naudojama kaip įėjimas į natūralią olą – o oloje rasti įvairūs nefritiniai objektai, variniai skambaliukai, uoliniai kristalai bei kriauklelės siūlė versiją, kad tai buvo ceremonijų vieta.
Remdamiesi šiuo atradimu, archeologai nusprendė, kad po šalia esančia – ir žymiai didesne Kukulcano piramide taip pat turėtų egzistuoti tokia erdvė. Deja, kasinėjimai ten nebuvo įmanomi, todėl mokslininkai, norėdami ištyrinėti, kas slypi po piramidės pagrindu, panaudojo elektrinės varžos registravimo (angl. electrical resistivity imaging, ERI) technologiją.
ERI yra geofizinė technologija, leidžianti išmatuoti uolienų laidumą ir varžą – savybes, kurias nulemia uolienos tipas, gruntinis vanduo ir didelės tuštumos.
Tam naudojami elektrodai, kurie žeme leidžia silpną elektros srovę – o kiti elektrodai registruoja atitekantį voltažą. Iš pastebėto skirtumo įmanoma apskaičiuoti uolinio pagrindo varžą.
Naudojantis ERI, žvirgždas ir masyvūs kalkakmenio luistai atrodo kaip didelės elektrinės varžos zonos (iliustracijoje pažymėta raudona ir geltona spalva), o vandens tvenkiniai ir ir paslėptos olos matomos kaip mažos varžos teritorija (iliustracijoje – mėlyna ir žalia).
Tyrimo rezultatai siūlo versiją, kad po Kukulcano piramide egzistuoja didelė ertmė, gilyn besitęsianti apie 20 metrų ir dalinai užtvindyta vandeniu.
Ar prieš tūkstantį metų, kai buvo pastatyta piramidė, ši ertmė buvo atvira karstinė dauba, ar uždara ola, tiksliai nežinoma – bet, mokslininkų nuomone, toks faktas, kad anomalija buvo užfiksuota būtent po piramide, negali būti atsitiktinumas.
Majų pasaulėžiūroje tokios daubos buvo vartai tarp žmonių ir požemių pasaulio. Statydami šventyklas virš tokių vartų, majai greičiausiai tikėjo, kad tokiose vietose galima pasiekti dievus ir demonus.
Tikėtina, kad taikant tinkamus geofizinius metodus, paslėptų urvų bus aptikta ir po daugiau Majų šventovių
Parengta pagal „Forbes“.
