Dailės terapija – menų terapijos kryptis, psichoterapijos forma, kur dailė taikoma kaip pirminis komunikacijos būdas. Pats terapinis procesas dailės terapijos metu grindžiamas tuo, kad žmogaus išgyvenimai, mintys, emociškai svarbūs įvykiai būdami pasąmoniniame lygmenyje gali greičiau pasireikšti vaizdiniuose nei verbalioje išraiškoje.

Kalbant apie dailės terapiją itin svarbu suvokti, kad terapiniame procese nuolatos sąveikauja ir tampa terapijos pagrindu kūrėjas, meninis produktas (piešinys, skulptūra ir t.t.) bei pats terapeutas.

Kiekvienas asmuo dalyvaujantis dailės terapijos sesijoje ir kurdamas meninius produktus juose ištransliuoja savo vidinio pasaulio (dažnai neįsisąmoninto) turinius ir taip leidžia vidinėms temoms tapti aktualioms, matomoms, įprasmintoms ar tiesiog išsakytoms.

Meninis produktas tampa tarsi įrodymu to, kas vyksta žmogaus viduje, visa tai gali kisti, transformuotis. Svarbu kliento, terapeuto ir piešinio dinaminis santykis dabartyje ir gebėjimas priimti visus jausmus bei išgyvenimus čia ir dabar. Kaip sako J. Birtchnell: „Dailė kaip terpė terapijoje suteikia klientui galimybę išsilaisvinti iš sąstingio ir leisti pasąmonės procesui prisiimti pirmenybę terapinėje erdvėje“.

Dailės terapija, kaip ir daugelis tarpdisciplininių reiškinių, formavosi psichologijos, meno istorijos, filosofijos, psichiatrijos pagrindu. Šiuo metu jau yra atlikta tyrimų, kurie analizuoja ir kalba apie dailės terapijos, kaip vizualinės terapijos, naudą ne tik emocijoms, mintims, gyvenimo kokybei, bet ir smegenų veiklai bei fiziniam kūnui.

Tyrėjai kuo toliau, tuo labiau kalba apie glaudžias sąsajas tarp emocijų, vidinių išgyvenimų ir fizinės būklės, somatinių sutrikimų. Dailės terapijoje galima atrasti naujus žiūros taškus, vizualinę kalbą, kuri jungia žmogui aktualias emocines ir somatines tematikas.

Pastaruoju metu medicinoje pastebima vis daugiau psichinės sveikatos tyrimų bei mokslinių intervencijų. Atrodo, akivaizdu, jog kalbėti apie emocijas, kūną bei jų santykį – nieko naujo ir ypatingo, apie tai tūkstančius metų kalba meditaciją bei jogą praktikuojantys žmonės.

Devintam dešimtmety mokslininkai medicinos plotmėje ėmė vis dažniau kalbėti apie emocijų, minčių ir fizinio kūno itin glaudžias sąsajas. Mokslininkai, tokie kaip H. Benson, kuris kalba apie atsipalaidavimo atsaką ir R. Ader, kuris yra psichoneuroimunologijos (integralūs minčių, neuroendokrininės sistemos bei imuninės sistemos) lyderis bei kiti tyrėjai labai sparčiai plėtė emocijų ir kūno sąsajos koncepcijas, kurių neatmetė tradicinės medicinos šalininkai.

Pasitelkiant naujausias technologijas, galima atlikti tyrimus skanuojant smegenis ir analizuojant jų veiklą atliekant įvairius veiksmus ar patiriant skirtingas emocijas. Dėl to tyrėjai gali gauti daugiau informacijos ir faktų apie sąsajas tarp fizinių bei emocinių išgyvenimų. A. Damasio, R. Sapolsky ir V. Ramachandran bei kiti tyrėjai, apibūdino neurologinius ir fiziologinius reiškinius, kurie susiję su atmintimi bei kalbėjo apie vaizdo suvokimą ir jo galimus veiksmus emocijoms ir fiziniam kūnui. D. J. Siegel, B. A. van der Kolk, McFarlane bei A. Schore išplėtė suvokimą, jog smegenys, žmogaus fiziologija ir emocijos yra itin glaudžiai susijusios.

Ryšys tarp neuromokslų ir dailės terapijos yra labai svarbus tiek teoriniams tyrimams, tiek praktinės veiklos pagrįstumui. F. Kaplan (2000) kalbėdamas apie dailės terapiją visuomet pabrėžia mokslinio suvokimo svarbą pačiame kūrybiniame procese. Jis kalba apie kūno, psichikos bei meninės kalbos vienybę.  Galiausiai tik mokslo dėka galima įrodyti dailės terapijos naudą, svarbą visuomenei bei tradicinės medicinos atstovams.

Lietuvoje, kol kas nėra atliktų gilių ir išsamių tyrimų, kurie analizuotų dailės terapijos metu patiriamus fizinius pokyčius, tačiau pasaulyje šių tyrimų tik daugėja. Štai tyrėjas H. Carol DeLue analizavo tiriamųjų fizinius pokyčius kol jie piešė mandalas. Jis stebėjo kūno temperatūrą, kraujo spaudimą bei pulsą. Tyrėjas P. Camic atliko tyrimą, kurio metu naudojo vizualinę kalbą bei kognityvinius metodus, meditaciją, relaksaciją siekdamas sumažinti chroniškus skausmus. Kiti analizavo kaip menas papildo medicininį gydymą bei ugdo pacientų gebėjimus susidoroti su somatine simptomatika bei stresu. Žinoma, dalis atliktų tyrimų turėtų dar būti patobulinti, pakartoti siekiant ištirti kuo daugiau žmonių, tačiau dauguma jų kalba apie naudą ir gilias fizinių išgyvenimų bei emocijų sąsajas.

Galvodami apie meno kūrinus ar pačių kūrybinius procesus, žmonės dažniausiai patiria įvairias emocijas. Vienus kūrinius priima lengviau, kitus sunkiau ir tai labai paveikia, galima pajusti net fizinius potyrius. Sveikas protas mums sako, jog vaizdai, kūriniai turi įtakos mūsų reakcijoms ir jausenai. Kūriniai tikrai gali sukelti pasitenkinimą, baimę, nerimą ar ramybę. Gydytojas H. Bensonas teigia, jog kūriniai, vaizdiniai gali visiškai pakeisti žmogaus nusiteikimą, vidinę būseną.

E. H. Gombrich savo knygoje „Dailė ir Iliuzija“ pristatė teiginį, kuriuo sako, jog smegenų vaizdinį, kūrinį suvokia dvejopai, tarsi iš dviejų dalių. Pirmoji – projekcija, t.y. pasąmonės refleksija, iš anksto suformuoti modeliai, taisyklės, kultūrinės patirtys, kurios nevaldomai vadovauja suvokimui bei formuoja emocinį ir fizinį pojūtį. Antroji – išvada arba žinojimas, t.y. sąmoningas potyris, grindžiamas žiniomis.

F. Kaplan teigia, jog dailės terapija gali būti labai naudinga siekiant atstatyti smegenų funkcionalumą po sunkių emocinių traumų, prieraišumo sutrikimų, netekčių. Pats kūrybinis procesas, pasak F. Kaplan, yra galimybė atkurti, tai kas šiuo metu neteko savo pilnų funkcijų. Hass-Cohen teigė, kad kūriniai per suvokimą, kognityvines patirtis, suvokimą apjungia ir įveiklina pasąmonės ir sąmonės turinius, kurie leidžia giluminėms (sukrėtusioms, turėjusioms didžiulę įtaką tolimesnei asmenybės raidai) patirtims būti priimtoms čia ir dabar ir išgyvenamoms, transformuojamoms. Kūrybinio proceso metu, kaip teigia D. J. Siegel, aktyvuojami neuronai, galintys įjungti genus, kurie atliktų struktūrinius smegenų pokyčius.

Dailės terapeutė V. Lusebrink sako, jog piešiniai, kūriniai yra tiltas tarp kūno ir emocijų arba tiltas tarp sąmonės ir pasąmonės, kuris taip pat suteikia daug informacijos apie fizinio kūno būklę bei būklės priežastis. Taip pat atlikdama tyrimus ji užfiksavo tai, kad asmuo stebintis kūrinius pirmiausia vizualiai pastebi ne formas, linijas, kontūrus, koloritą, o vientisą struktūrą. Neuromokslas aktyviai analizuoja vaizdinių suvokimo ir vaizdinių kūrimo sąsajas, kurios leidžia pasąmoninius turinius priimti kaip faktą ir įrodymą vizualiame pavidale. Tiek dailės terapeutų keliamos teorijos, tiek neuromokslininkų teorijos kalba apie vaizdinio svarbą ir galimą reikšmę ne tik emociniame lygmenyje, bet ir fiziniame kūne.

Didėjantis supratimas apie smegenų pusrutulių sąveikas taip pat prisideda ir prie vizualių vaizdinių kūrimo supratimo minčių lygmenyje. Tyrėjai atrado glaudžias sąsajas tarp kalbos ir kūrybos. Vaizdai ir vaizdų formavimasis, tiek popieriuje, tiek mintyse, yra labai svarbūs visoje dailės terapijos praktikoje, nes būtent per vaizdinius, jų kūrimo procesą žmonės kviečiami permąstyti savus jausmus, išgyvenimus.

Dailės terapijoje pacientai/klientai gali drąsiai savo sukurtus vaizdinius keisti, juos transformuoti ir stebėti savo kūną bei emocijas, jas priimti, leisti sau būti išgyvenamos situacijos vadovais ir priimti sau tinkamiausią formą išveikti ar susigyventi, priimti. Tai reiškia, jog dailės terapijoje žmogus fiziškai gali savus jausmus išveikti, priimti ir transformuoti. Fiziniai veiksmai apjungia kūną bei emocinius išgyvenimus. Tyrėjai, tokie kaip S. Riley, V. Lusebrink, H. Carr, Klorer, F. Kaplan, Has-Cohen teigė, jog dailės terapija yra aktuali analizuojant emocijų ir kūno sąsajas.

Kiekvienas žmogus patyręs sunkius išgyvenimus, traumuojančius įvykius, dailės terapijos metu gali sau padėti juos priimdamas, pasinaudodamas vizualine kalba, kūrybos procesu, taip išliedamas vaizdinius, kurie kankina ir dirgina atmintį bei kelia somatinius negalavimus. Taip pat dailės terapija gali būti kaip relaksacijos forma, kuri gali padėti mažinti nerimą.

Šiuo metu naujienų sraute galima pastebėti itin aktyviai plintančią idėja, kuri sako, jog gydytojai dažnu atveju vietoje vaistų žmonėms turėtų skirti receptus, kurie skatintų lankytis pas menų terapeutus ar muziejuose, galerijose. Menas ir kūrybinis procesas, kaip jau ir minėta ankstesnėse pastraipose, išjudina vidinį pasaulį bei fizinį kūną. Tad pats metas drąsiau priimti kūrybinio proceso galimybes ir jomis pasinaudoti tiek dėl emocinės, tiek dėl fizinės būsenos.

Vaida Adomaitienė

Literatūros sąrašas:

1. Carolin Husky, Art therapy, Neurosience and mind-body connection, 2009
2. Catchy Malciody, Art therapy sourcebook, New York, 2007
3. E. H. Gombrich, Dailė ir iliuzija, Vilnius, 2000
4. Noah Hass-Cohen and Richard Carr, Art Therapy and Clinical Neuroscience, 2008
5. Tessa Dalley, Dailė kaip terapija, 2004
6. Ceccily J. Bednash, Art Therapy and Neuroscience: A Model for Wellness, 2016
7. Audronė Brazauskaitė, Menų terapija, http://www.menuterapija.lt/meno_terapija/ [žr. 2018.11.02]

Komentarai ()