Vakcinos laikomos vienu didžiausių šių dienų medicinos laimėjimų – jos padėjo nuo žemės paviršiaus nušluoti tokias ligas kaip raupai ir padeda apsisaugoti nuo tokių ligų kaip tymai ar gripas. Visgi, nors gyvename XXI amžiuje, kai kurie žmonės išlieka prietaringi – žvelgia į skiepus skeptiškai ar netgi priešiškai, o savo abejones dėl vakcinų naudos paremia tam tikrais visuomenėje egzistuojančiais mitais. Apie šių mitų pagrįstumą klausiame Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Vaikų ligų klinikos vedėjo profesoriaus Vytauto Usonio.

Mitas „Skiepai neapsaugo nuo ligos, dauguma paskiepytųjų vis tiek suserga“

V. Usonis: Pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, iš kur atsiranda tokie duomenys, t. y. ar tikrai patvirtinta, kad pasiskiepijęs žmogus vis tiek susirgo ta liga, nuo kurios jis buvo skiepijamas. Norint tokius dalykus patvirtinti, būtina atlikti klinikinius, laboratorinius tyrimus. Taip pat reikėtų prisiminti, kad neegzistuoja jokie vaistai, kurių veiksmingumas siektų 100 procentų.

Vakcinų veiksmingumas svyruoja nuo maždaug 80 proc. iki 95 proc., taigi egzistuoja tikimybė, kad žmogus po skiepo neįgyja imuniteto, visgi tokie atvejai pasitaiko labai retai. Net jeigu paskiepytieji suserga, dažniausiai jie serga lengvai, rašoma BENU vaistinės leidinyje „Laikas sau".

Mitas „Vakcinos dažnai sukelia šalutinį poveikį, ligas ir net mirtį, taip pat gali sukelti ilgalaikių, mums nežinomų pasekmių“

V. Usonis: Skiepus lydintys nepageidaujami reiškiniai dažniausiai būna lengvi ir trumpalaikiai, pvz., skiepijimo vietoje atsiradęs paraudimas, patinimas ar lengvas karščiavimas. Sunkesni po skiepo atsirandantys simptomai pasireiškia taip retai, kad net negali būti nustatytas tiesioginis skiepo ir negalavimo ryšys. Europoje ir Lietuvoje funkcionuoja farmakologinio budrumo sistema. Tai reiškia, kad apie šalutinį vaisto poveikį sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistai privalo pranešti VVKT (Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai), o pastarosios darbuotojai apie reakcijas į vaistą praneša Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO).

Pranešimai analizuojami, nustatomi nauji farmakologinio budrumo signalai. Todėl neverta tikėti, kad medicinoje naudojamos vakcinos gali būti žalingos, nes tai nėra pagrįsta. Mums, gydytojams, svarbu, kad žmonės būtų sveiki, todėl nelogiška galvoti, jog siūlytume vaistą, kuris būtų žalingas.

Mitas „Tam tikros ligos mano šalyje yra beveik išnykusios, todėl skiepytis nėra reikalo“

V. Usonis: Kai kurios ligos tebėra paplitusios kitose pasaulio šalyse. Nors Lietuvoje jos gali būti fiksuojamos retai, šiuolaikiniai žmonės daug keliauja, todėl, patys to nežinodami, gali atsivežti šias ligas į namus ir taip jos gali greitai išplisti. Suprantu, kad gali atrodyti, jog tikimybė užsikrėsti tam tikra liga yra maža, bet, susirgus vienam žmogui, greitai užsikrėtusiųjų skaičius gali išaugti į dešimtis, todėl turėtume skiepytis ne tik dėl savęs, bet ir dėl aplinkinių.

Mitas „Skiepijimas nuo kelių ligų tuo pačiu metu gali perkrauti imuninę sistemą“

V. Usonis: Mūsų imuninė sistema vienu metu pajėgi reaguoti į labai didelį antigenų skaičių. Atlikti tyrimai rodo, kad kelios vakcinos, įskiepytos vienu metu, nedaro neigiamo poveikio normaliai funkcionuojančiai imuninei sistemai.

Mažai tikėtina, kad atskiri antigenai, esantys vakcinose, sudarytų didelę papildomą naštą mūsų organizmui. Iki registruojant kombinuotas vakcinas plačiam vartojimui, mokslininkai ne kartą vertina įvairių vakcinų derinių poveikį. Visos Europos Sąjungoje užregistruotos vakcinos yra tokios pat veiksmingos – tiek skiepijant jomis vienu metu, tiek atskirai – ir tai nekelia grėsmės sveikatai.

Mitas „Vakcinos yra nesaugios nėščiosioms ir kūdikiams“

V. Usonis: Paskiepijus nėščiąją, nuo ligos galima apsaugoti ir motiną, ir vaisių, ir naujagimį. Nėščiosioms skiepyti gali būti saugiai naudojamos negyvos vakcinos (su tam tikrais mikroorganizmų komponentais), o gyvos (su nuslopinto veikimo gyvais mikroorganizmais) vakcinos yra nerekomenduojamos. Negyvos vakcinos gali būti skiriamos bet kuriuo nėštumo metu, o per placentą imunitetą ligai įgauna ir vaisius.

Kalbant apie naujagimių skiepijimą, pabrėžtina tai, kad mikroorganizmai kolonizuoja kūdikius jau gimdymo metu, o ypač intensyviai – iškart po gimimo. Mikroorganizmai apsigyvena ant naujagimio odos, virškinamojo trakto ir kitose organizmo vietose. Tai natūralus procesas ir kūdikio imuninė sistema tam puikiai prisitaikiusi. Naujagimio imunitetas, atsakydamas į mikroorganizmų poveikį, pasigamina savo gynybinių pajėgumų, tarp jų – ir antikūnų.

Vakcinos imituoja užsikrėtimą patogeniniais mikroorganizmais. Įskiepyti vakcinų antigenai sužadina imunines reakcijas, tačiau nesukelia žymesnių ligos požymių. Skiepijimu siekiama sužadinti kūdikio imuninės gynybos sistemas, nesukeliant žymesnių klinikinių požymių.

Komentarai ()