Kas, medikų požiūriu, yra laimė, o kas – skausmas? Skausmas, kaip ir laimė ar meilė, yra signalas, ir tik supratę, iš kur jis kyla, galime su juo kovoti.

Apie tai LRT RADIJO laidoje „Įkvėpk. Iškvėpk“ pasakojo sporto medicinos gydytojas, tinklaraščio „DrKeto“ autorius Juozas Jankauskas. „O kai jautiesi laimingas, pagalvok, ką darai, kur esi, ir bandyk tai kartoti. Greičiausiai dažniau jausiesi laimingas“, – teigia jis.

– Kaip buvimas mediku pakeitė laimės sąvoką?

– Mokydamasis medicinos pamatai, kiek daug yra detalių, susijusių su žmogaus sveikata ir savimone, arba tuo, kas jį verčia jaustis gerai. Visa medicinos praktika ir mokslas atskleidė daug šaltinių, iš ko tai susideda ir kas verčia žmogų jausti gyvenime pilnatvę.

– Tai iš ko tai susideda?

– Iš visko: ką tu valgai, kaip miegi, koks tavo kraujospūdis, koks tavo kraujyje vitamino D lygis ir visa kita.

– Medikai savo kasdienybėje susiduria ir su laime, ir su skausmu. Kaip atsiriboti nuo skausmo? Kaip sugebėti po darbo dienos grįžti namo ir negalvoti apie skausmą, kurį matei? Tai aktualu ne tik medikams, bet ir žmonėms, kurių aplinkoje yra sergančių žmonių.

– Dažnai su kolegomis juokaujame – negali tikėtis, kad dirbdamas klinikoje diena iš dienos būsi laimingas, nes dirbi įstaigoje, į kurią žmonės ateina su problemomis, o ne dėl to, kad jaučiasi gerai.

Tai, matyt, perspektyvos dalykas – kaip tu nori žiūrėti į veiklą, kuria užsiimi. Nors ir susiduri su problemomis, tačiau jas sprendi: paimi dalį neigiamų emocijų ir, jeigu teisingai atlieki savo darbą, padedi žmonėms pasijusti geriau, išsprendi jų problemas.

Tai didžiausia viso darbo dovana – būti problemų sprendėju, išpinti siūlą, kuris kitiems neišpinamas. Toks suvokimas – labai svarbus.

– Prieš laidą sakėte, kad skausmas yra smegenyse.

– Skausmas yra nespecifinis signalas, nebent tau kažkas degina ranką arba duria į pirštą. Visa kita, ką tu jauti, – galvos skausmą vakare po darbų, lėtinį nugaros skausmą dėl ilgo sėdėjimo – tai netiesioginis skausmas, organizmo pojūčių interpretavimas, kaip skausmo.

– Tai su tokiu skausmu reikia kovoti ne vaistais, o „sutvarkant“ smegenis, pavyzdžiui, medituojant? Jeigu skausmas yra signalas, kaip jį užblokuoti?

– Nereikia galvoti, kaip užblokuoti, reikia suprasti, iš kur jis kyla. Jeigu išsiaiškini signalo kilmę, tai gali arba pašalinti faktorių, kuris jį sukelia, arba sukurti mechanizmą, kuris padėtų šį signalą suvokti kaip mažesnį.

Pavyzdžiui, tau tiesiogiai skauda galvą ir tu nori sumažinti šio signalo poveikį. Jei išgeriame vaistų nuo skausmo, jo nebejaučiame, bet skausmo šaltinio neišsiaiškinome. Skausmo šaltinis gali būti tai, kad visą dieną visiškai nevalgei, tavo kraujyje per mažai gliukozės – natūralu, smegenys siunčia signalą.

Priežastis taip pat gali būti kokia nors lėtinė kaklo raumenų įtampa, kuri užspaudžia šalia esančias kraujagysles, į smegenų kraujotaką perduodama mažiau kraujo, taigi tau skauda galvą, nors tai nėra tiesioginis galvos skausmas. Gal tau tiesiog reikia pečių masažo ir iškart geriau pasijustum.

– Kas, medicinos požiūriu, yra laimė?

– Tai neįtikėtinai sudėtinga ir plati tema.

– O jei kaip medikui reikėtų apibūdinti, kokie būtų fiziologiniai nelaimingo žmogaus požymiai? Ar galima tai matyti iš pirmo žvilgsnio? Gal jis sukumpęs?

– Iš dalies žmogaus laikysena tai gali išduoti. Tavo kūnas atspindi tai, kas vyksta galvoje. Žmogus, kuris yra nelaimingas, gali būti labiau susikūprinęs, jo eisena gali būti nesimetriška, odos spalva šviesesnė ir daug kitų nespecifinių požymių.

Kartais pasijaučiu kaip šamanas – pažiūriu į žmogų ir klausiu jo, gal vakar labai daug verkėte? Būna: „Oi, iš kur jūs žinote?“ Sakau, kad jaučiu tai, nors iš tiesų žmogaus kakle yra tam tikri raumenys, kurie nuo nuolatinio judesio, kūkčiojimo daugiau juda ir įsitempia. Jei juos palieti ir jauti įtampą, o žmogus nesloguoja, žinai, kad vakar daug verkė.

– Turbūt pacientai galvoja: „Kašpirovskis mažų mažiausiai.“ O laimė yra tada, kai nieko neskauda, ar tik kai truputį skauda? Kaip mano babytė sakydavo, tada jautiesi gyvas. Mes, lietuviai, pripratę prie nuolatinio skausmo ir į jį nesigiliname?

– Be skausmo gyventi yra neįmanoma, nes skausmas yra nespecifinis suvokimas. Skausmas yra signalas, kaip ir laimė, meilė yra signalai.

– Tai skausmas laimei būtinas?

– Be abejo. Visko sąmoningai nesuvoksime ir negalime suvokti. Mūsų suvokimas turi limitą. Tavo kūnas siunčia signalą, kad kažkas yra blogai. Tu sau galvoje pasakai, kad skauda. Tavo darbas yra suprasti, dėl ko. Jeigu nueisi pas gydytoją ir jis išspręs tavo problemą, tu nebūsi laimingas, tai nulinė fazė. Turi suprasti, kaip ateityje išvengti šito skausmo.

Tokia Maslowo piramidė: jei visą dieną nevalgei, esi nemiegojęs, tavęs visiškai nedžiugins mažo vaiko atnešta gėlytė arba koks nors kitas dalykas, nes tu nepatenkinai kai kurių paprastesnių poreikių. Pirmiausia būtina panaikinti skausmą, o po to galima ieškoti ir laimės.

– Kai nebejauti skausmo, turi ieškoti laimės, kad būtum iš tikrųjų laimingas?

– Aš tikiu, kad siekti laimės yra naivu, nes laimė yra signalas. Tu laimingas tuomet, kai esi tinkamoje vietoje tinkamu metu ir užsiimi tuo, kas džiugina.

Tad, kai jautiesi laimingas, pagalvok, ką tu dabar darai, kur tu esi, ir pabandyk tai kartoti. Greičiausiai dažniau jausiesi laimingas.

– Kiek viltis, tikėjimas, nebūtinai religija, yra svarbu gyjant?

– Mes negalime gyventi be tikėjimo arba vilties. Jeigu tu turi kokią nors problemą gyvenime, galime palyginti ją su iš čiaupo nuolat lašančiu vandeniu: prašai, kad kas rekomenduotų santechniką, kuris išspręstų šitą problemą. Tu nežinai, ar jis ją išspręs, bet tu tiki rekomendacijomis ir turi viltį, kad bus išspręsta. Ir jeigu išsprendžia, tai tavo viltis buvo pateisinta. Visi tikime kažkuo, kas yra daugiau, nei paremta faktais ir žiniomis.

– Ar praktikoje buvo pavyzdžių, kai, atrodė, beviltiškas atvejis, o baigėsi laimingai?

– Bendra tendencija, kad jeigu žmogus yra pasidavęs, nori tik tavo pagalbos be savo indėlio, tikimybė, kad jam pagerės, yra mažesnė. Priešingai, jeigu žmogus ateina su pozicija, kad „aš turiu šitą problemą ir noriu padaryti viską, kad jos nebebūtų“, problema išsprendžiama gana greitai.

Žinoma, priklauso nuo masto, su kai kuriomis problemomis taip nesusitvarkysi. Bet kaip tu suvoki savo problemą, yra kur kas svarbiau nei pati problema.

Procedūra arba specialisto intervencija turėtų padėti suvokti, kad dabar aš esu stipresnis ir ateityje žinosiu, kaip su šituo susidoroti. Gydymo pabaigoje turėtume galvoti, kad esu stipresnis, o ne kad ne toks didelis ligonis.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Komentarai ()