Turbūt patys keisčiausi žmogaus gydymo būdai: nudvėsusi pelė nuo dantų skausmo, liežuvio apipjaustymas nuo mikčiojimo ir bezdalai nuo maro  ()

Medicinos istorija kupina pasakojimų apie keistus tonikus, egzotiškas gydymo gudrybes ir įdomius vaistus. Pateikiame bjauriausių ir keisčiausių kada nors taikytų gydymo būdų, aprašytų naujoje užburiančioje David'o Haviland'o knygoje „Why You Should Store Your Farts in a Jar“, rašo cbsnews.com.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

1. Pastipusios pelės

Kas gi dėtų nudvėsusią pelę į burną? Pasirodo, senovės egiptiečiai tai darė tikėdamiesi palengvinti dantų skausmą. Kai kuriais atvejais sutrinta pastipusi pelė būdavo sumaišoma su kitais ingredientais, o gautas kompresas dedamas ant skaudančios vietos.

Egipto gyventojai nebuvo vieninteliai įgudę šio metodo naudotojai. Karalienės Elžbietos laikų Anglijoje nugaišusios ir per pusę perpjautos pelės kompresu buvo gydomos karpos (tų laikų anglai pelytes taip pat mėgo ir valgyti - tiek keptas, tiek kaip įdarą pyraguose). Pelės taip pat buvo naudotos kokliušui, tymams, raupams ir šlapinimuisi į lovą gydyti.

2. Diagnozavimas avies kepenimis

Kaip be kraujo tyrimų ar rentgeno senovės gyvūnai diagnozuodavo ligas?

Mesopotamijoje (dabartinis Irakas) gydantieji susirgimą nustatydavo tirdami ne pacientą, o apžiūrėję paaukotos avies kepenis.

Tuo metu kepenys laikytos žmogaus kraujo – vadinasi, tuo pačiu ir gyvybės – šaltiniu. Iš molio pagaminti avių kepenų i modeliai siekia net 2050 prieš Kristų.

3. Liežuvio apipjaustymas

Koks geriausias būdas išgydyti mikčiojimą? XVIII-XIX a. gydytojai žinojo, kaip atsakyti į šį klausimą – tiesiog nupjaudavo mikčiojančiojo liežuvį.

Liežuvis kartai išpjaunamas ir šiais laikais – tokių priemonių tenka imtis gydant vėžį.

Be to, jis atliekamas esant visiškai nejautrai, ko anksčiau nebuvo. Be to, tais laikais skausmas nebuvo vienintelė problema. Kai kurie pacientai nepavykus gydymui mirtinai nukraujuodavo.

4. Krokodilo mėšlas

Manote, kad prezervatyvai – tikras vargas ir malonumų gadintojai? Senovės egiptiečiai kaip kontracepcijos metodą naudojo krokodilo mėšlą. Džiovintas mėšlas būdavo dedamas į makštį, kur, kaip manyta, suminkštėja ir sukuria neįveikiamą barjerą.

Kontraceptikus tais laikais taip pat atstojo medžių sula, citrinų puselės, vata, jūros kepinės ir dramblio mėšlas.

5. Klizmos

Klizmos – dar vienas senų laikų gydymo metodas. Jos buvo madingos nuo XVII iki pat XIX a. Turtuoliai klizmas naudojo tiek vidurių užkietėjimui gydyti (čia toks gydymas tikrai galėdavo padėti), tiek daugybei kitų negalavimų (kuriems klizmos neatnešdavo jokios naudos).

Įprastos klizmos daromos su vandeniu, sumaišytu su druska, soda ar muilu. Kai kurie gydytojai į mišinį papildomai dėdavo kavos, sėlenų, žolelių, medaus ar ramunėlių.

Aristokratijos sluoksniuose klizmos buvo nepaprastai populiarios, o garbieji hipochondrikai kvapnias klizmas darydavosi net kelias per dieną. Savo karaliavimo metais Prancūzijos monarchas Liudvikas XVI, kaip manoma, buvo pasidaręs per 2000 klizmų.

6. Paguodos tepalas

XVII a. medicina moderniųjų laikų žmonėms išties gali pasirodyti keistoka. Veikiausiai nieko keistesnio nei sero Kenelmo Digby'o gydomasis paguodos tepalas tikriausiai nerastume.

Šis tepalas buvo naudojamas itin specifiniam sužalojimui gydyti - špagų padarytoms durtinėms žaizdoms. Tepalas buvo gaminamas iš sliekų, kiaulių smegenų, geležies oksido (t.y. rūdžių) bei sutrintų mumifikuotų lavonų miltelių. Ši priemonė būdavo dedama ne ant žaizdų, o ant špagų, naudotų kovoms, smaigalių.

K. Digby'is manė, jog keistas gaminys skatins žaizdas užsitraukti.

7. Arsenas

Arsenas – puikiai žinomas nuodas, tačiau šimtmečius jis buvo naudojamas kaip medicininė priemonė. Taip pat ir tradicinėje kinų medicinoje, kur buvo žinomas kaip Pi Shuang. Arsenas buvo viena pagrindinių to meto naudojamų vaistų sudedamųjų dalių, tarp kurių ir Fowler'io tirpalas, laikytas pagrindiniu vaistu nuo maliarijos ir sifilio nuo XVIII a. iki pat 1950 m.

Kitas patentuotas vaistas, taip pat gamintas iš arseno, buvo Donovano tirpalas, naudotas artrito ir diabeto gydymui. Viktorijos laikų moterys šį nuodą taip pat naudojo kosmetikai.

8. Pelėsių duona

Supelijusi duona buvo naudota žaizdų dezinfekcijai nuo pat senovės Egipto laikų. Bet tai, kas skamba beprotiškai, dažnai būna ir tiesa. Juk vėliau žymusis Louis Pasteur atradimas atskleidė, jog tam tikros rūšies grybeliai gali stabdyti ligas sukeliančių bakterijų dauginimąsi. Prisiminkime peniciliną.

9. Gyvatės aliejus

Gyvatės aliejus ne visuomet buvo vien eufemizmas šarlataniškiems gydymo metodams apibūdinti. Aliejus iš kinų vandens gyvatės net keletą amžių šios tautos medicinoje buvo laikytas geriausiu vaistu sąnarių skausmui palengvinti. Tiesą sakant, jis naudojamas iki šiol.

Minėtasis aliejus į Ameriką, kaip manoma, buvo atvežtas tarpkontinentinio geležinkelio darbuotojų kinų. Jų darbas buvo nepakeliamas, tad fizinį skausmą kenčiantieji įtrindavo sąnarius atsivežtuoju aliejumi.

Šiandien jau žinoma, kad gyvatės - puikus eikozapentaeno rūgšties ir omega-3 riebalų rūgščių, turinčių priešuždegiminių savybių, šaltinis.

10. Diagnozės nustatymas šlapimu

Viduramžių Europoje gydytojai pacientams ligas konstatuodavo iš šlapimo. Skamba moksliškai, bet tai tebuvo akies užmetimas į gautąjį šlapimą. Tiesą sakant, kolbos su šlapimu laikymas prieš šviesą buvo net didesnis medicinos simbolis viduramžiais nei baltas chalatas ir stetoskopas dabar.

Dalis pacientų tyrimui nusišlapindavo pas gydytoją, kiti – šlapimo mėginį atsiųsdavo. Daktarai, savo ruožtu, primityviai tirdavo šlapimo kvapą, konsistenciją, o kartais – net ir skonį.

11. Mariani vynas

1863 m. italų chemikas Angelo Mariani sugalvojo gydomąjį toniką, sudarytą iš raudonojo vyno, papildyto kokos lapais.

Vin Marianis arba Mariani vynas – taip pavadintas viralas – sulaukė didžiulio pasisekimo. Na, nieko stebėtino: juk kokos lapuose esama ir kokaino.

Reklamos skelbė, jog gėrimo vartojimas buvo paremtas net 8000 gydytojų liudijimais, o jis esąs idealus daug dirbantiems vyrams, subtilioms moterims ir sirgti linkusiems vaikams. Viralu mėgavosi ir Tomas Edisonas, karalienė Viktorija, Rusijos caras, popiežius Pijus X bei pontifikas Leonas XIII, kuris net pasirodė reklamoje, o gėrimui suteikė auksinį medalį.

Vin Marianis buvo graibstyte graibstomas Amerikoje ir tapo prototipu Johnui S. Pembertonui, išradusiam panašų produktą, kuris vėliau buvo pavadintas „Coca-Cola.“

12. Metamfetaminas

Hitleris buvo hipochondrikas. Jo gydytojas jam leisdavo injekcijų vitaminų, dažnai maišytų su metamfetaminu.

Kaip pažymėjo vienas stebėtojas, injekcijos išlaikė Hitlerį „žvalų, budrų, aktyvų, pasiruošusį naujai dienai, linksmą, kalbų, fiziškai aktyvų ir gebantį ilgai nemiegoti naktį“.

Anot Alberto Speero, fiurerio priklausomybė nuo šio narkotiko tapo viena iš jo nelanksčių taktikų vėlesniame Antrojo pasaulinio karo etape priežasčių. Tuomet A. Hitleris draudė kariams trauktis net esant sunkiausioms aplinkybėms.

13. Parafino vaškas

Šiandien gydytojai veidų atjauninimui naudoja botoksą ir kolageną. O XIX a. raukšlių lyginimui buvo naudotas parafinas.

Parafinas buvo leidžiamas ir į moterų krūtis, taip atstodamas šiandieninius krūtų implantus. Toks būdas pasididinti krūtis skatino kietų, skausmingų gumbų, vadinamų parafinomomis, formavimąsi.

14. Ožio sėklidės

XX a. pradžioje Johnas Brinkley'is tapo vienu turtingiausiu Amerikos gydytojų, nepaisant to, kad neturėjo tam tinkamos kvalifikacijos. Jis teigė galintis išgydyti impotenciją, nevaisingumą bei daugelį kitų seksualinių problemų chirurginiu būdu vyrams kapšelio vietoje persodindamas ožio sėklides.

Šis būdas neturi jokios vertės ir yra nepaprastai pavojingas. Nemažai pacientų mirė.

15. Bezdalai stiklainyje

Viduramžiais kai kurie gydytojai manė, jog organizmas gali gydyti pats save. Tad atėjus Juodajai Mirčiai - manyta, kad ją sukelia mirtini garai – kai kurie gydytojai buvo įsitikinę, jog epidemijai pasipriešinti reikėjo šiek tiek „terapinio dvoko“.

Vieniems patarta namie laikyti ožką, kitiems siūlyta viduriuose susikaupusias dujas išleisti į stiklainėlius ir juos kaupti. Kaskart netoliese pastebėję mirtiną ligą, žmonės atidarydavo stiklainius, kad dvokas pasklistų.

Gal dabar tai ir skamba smagiai, tačiau tuomet tai buvo ne juokai. 1348-1350m. maras pražudė 40-60 proc. europiečių.

Panašu, kad smarvės stiklainiai nepadėjo.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(2)
(2)
(0)

Komentarai ()