Kaip seniau gydė sifilį, odos ir skrandžio ligas: dabar tai panašu į košmarą, kuris sukeldavo haliucinacijas ir mirtį  ()

Turbūt visi žino, kad gyvsidabris – itin nuodingas metalas, tad, pavyzdžiui, sudužus senam gyvsidabrio termometrui reikėtų ne juokais sunerimti ir (neturint galimybės ir žinių jį surinkti) skambinti 112. Bet tokio atsargumo laikytasi ne visada. Priešingai, Kinijoje, Indijoje ir Tibete buvo manoma, kad gyvsidabrio naudojimas prailgina gyvenimo trukmę, gydo lūžius ir stiprina sveikatą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kodėl senovės graikai naudojo gyvsidabrį kūno aliejuose, senovės egiptiečiai ir romėnai – kosmetikoje, kur galima pasigrožėti laisvai tekančio gyvsidabrio fontanu ir kuo įdomus šis elementas aukso kasėjams – pokalbis su Vilniaus universiteto Organinės chemijos katedros profesoriumi Albinu Žilinsku.

Vieni jį gerdavo, kiti naudojo dekorui arba šaudymui

Gyvsidabris – tai blizgus, skystas (virimo temperatūra +356,7 °C), sunkus, nuodingas sidabro baltumo metalas. Priklausomai nuo temperatūros metalinis gyvsidabris greičiau ar lėčiau garuoja – virsta gyvsidabrio garais. Didžiausia leidžiama gyvsidabrio koncentracija patalpų ore – 0,0003 mg/m3. Gyvsidabris gali patekti į organizmą per odą, virškinimo traktą, per kvėpavimo takus (įkvepiant). Daugiausia apsinuodijama per kvėpavimo takus.

Beje, gyvsidabris ir viena jo fizinė savybė įdomiai panaudota fantastiniame Žiulio Verno romane „Kapitono Haterio kelionė ir nuotykiai“. Romano herojui pritrūkus kulkų šiaurės ledynuose kovojant su poliariniais lokiais, jis paima gyvsidabrinį termometrą, esant apie −50 ºC, sudaužo termometro galiuką ir sušalusį į kietą kūną gyvsidabrį, kurio lydymosi temperatūra yra tik (!) −38,83 °C, panaudoja kaip kulką užtaisydamas šautuvą. Romanas, žinoma, fantastinis, todėl lokys sėkmingai nukaunamas.

„Kalbant apie metalą, pavojingiausi yra gyvsidabrio garai. Jei ant rankos užsipiltum jo lašelį, nieko labai baisaus nenutiks. Metalinis gyvsidabris blogai įsisavinamas virškinimo trakte, todėl prarytas yra mažai nuodingas. Tačiau jo įkvėpus į plaučius garų pavidalu jis kenkia kvėpavimo takams ir plaučiams, patenka į kaulus, o tada prasideda kitos medicininės bėdos, galinčios baigtis mirtimi“, – pasakoja prof. A. Žilinskas.

Manoma, kad gyvsidabris buvo išgaunamas dar ~1500 m. prieš Kristų, jo pėdsakų rasta netgi faraonų kapuose Egipte. „National Geographic“ aprašytame išsamiame tyrime skelbiama, kad tuo metu Pietų Amerikoje gyvsidabrio rūdos cinoberio, kuris pagal cheminę sudėtį yra gyvsidabrio sulfidas HgS, paklausa buvo tokia didelė, kad Andų regione veikė didelio masto gyvsidabrio gavybos pramonė. Ryškiai raudonas pigmentas cinoberis buvo naudojamas senoviškuose Andų tautų ritualuose, juo dekoruoti auksiniai ir sidabriniai apeiginiai objektai, randami senovinėse Pietų Amerikos karalių ir didikų kapavietėse. Bet jis naudotas tikrai ne tik išoriškai.

„Viduramžiais gyvsidabrį naudojo kaip skystį medicinoje. Jį reikėdavo gerti tiems ligoniams, kurie skųsdavosi skrandžio nepraeinamumu, žarnų susisukimu ir pan. Šis metalas yra pakankamai sunkus (jo tankis yra 13.534 g/cm3), tad jį išgėrus jis slinkdavo žemyn ir, matyt, atsukdavo tas žarnas į teisingą padėtį, o po to pasišalindavo natūraliu keliu. Kadangi su esančioje skrandyje druskos rūgštimi gyvsidabris nereaguoja, tai skrandyje didelės žalos nepadarydavo“, – kalbėjo pašnekovas.

Dažnai gyvsidabrį (gyvsidabrio chloridą) naudojo gydant odos ligas − aknę, bėrimus, paraudimus, jei odos paviršiuje gyveno kokie mikroorganizmai, tai jie būdavo sėkmingai nunuodyti šiomis gyvsidabrio druskomis, o žmogus didelis, ne taip lengvai pakratydavo kojas, tai santykinai padėdavo. Be to, 18–ame amžiuje gyvsidabrio preparatais buvo gydomas ir sifilis.

Nuo silpnumo iki haliucinacijų

Tiesa, gana greitai pastebėtas ir šalutinis tokių „vaistų“ poveikis. Kaip rašo Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centras, jau viduramžiais buvo žinomas gyvsidabrio toksiškumas – jis buvo vartojamas skrybėlių veltinio gamybai, todėl atsirado palyginimas „pakvaišęs kaip kepurininkas“.

Pirmą kartą gyvsidabrio sukeltas tremoras (drebulys) aprašytas Charcot 1889 metais. 1940 m. Wilson nustatė gyvsidabrio ryšį su pažinimo sutrikimais, sujaudinimu, halucinoze. 1961 metais nustatytas padidėjusio gyvsidabrio kiekio šlapime ryšys su paslaptinga Minimata regiono gyventojų liga Japonijoje. Gyvsidabris į jūros vandenį pateko iš gamyklos, bakterijos jį pavertė organiniais junginiais, dažniausiai metilgyvsidabriu, o žuvys, ypač plėšriosios, kaip galutinė biologinės grandinės dalis, tapo apsinuodijimo šaltiniu žmonėms. Ilgalaikiai sveikatos sutrikimai dažniausiai būna susiję su lėtiniu apsinuodijimu gyvsidabriu.

Įprasta manyti, kad pagrindiniai taršos šaltiniai yra dantų plombos ir jūros žuvis, ypač vaikams ir nėščiosioms. 1993 m. nustatyta, kad dantų plombos neturi žymesnės įtakos sveikatai*. Pagrindinis taršos gyvsidabriu šaltinis išlieka kai kurios jūrų žuvų rūšys – ryklys, kardžuvė, karališka skumbrė, tunas**. JAV Maisto ir vaistų kontrolės tarnyba (FDA) rekomenduoja nėščiosioms, maitinančioms motinoms ir vaikams nevalgyti šių žuvų. Gėlavandenės žuvys turi mažiau gyvsidabrio, daugiausiai jo sukaupia plėšriosios – ešerys, lydeka.

Gyvsidabriui patekus į organizmą, jis sutrikdo fermentų veiklą, dėl ko įvyksta įvairių organizmo sistemų, pirmiausia centrinės nervų sistemos, pažeidimai. Patekęs jis gali kauptis parenchiminiuose organuose, smegenyse, kauluose. Iš organizmo išsiskiria lėtai su šlapimu, prakaitu, seilėmis. Organiniai gyvsidabrio junginiai labiausiai pažeidžia nervų sistemą – atsiranda parestezijos (tirpimo, niežėjimo pojūtis), judėjimo, klausos, regos taip pat psichikos sutrikimai, vystosi paralyžius. Gali būti pažeidžiamas virškinimo traktas, inkstai, o metilgyvsidabris sukelia sunkius apsigimimus.

Ekstremalių sveikatai situacijų centras ramina, kad ūminiai apsinuodijimai gyvsidabriu pasitaiko retai, juos dažniausiai sukelia gyvsidabrio garai. Įkvėpus pirmiausia pasireiškia galvos skausmas, svaigimas, silpnumas, seilėtekis, pykinimas, vėmimas. Gali jaustis metalo skonis burnoje, kartais pilvo skausmai, net viduriavimas. Kai gyvsidabrio garų įkvepiama daug, galima plaučių edema, gali ištikti mirtis. Didelės koncentracijos dirgina nosį, gerklę, sukeldamos kosulį, krūtinės skausmus, pasunkėjusį kvėpavimą, karščiavimą. Lėtinių inhaliacinių apsinuodijimų gyvsidabrio garais metu taip pat gali pasireikšti sisteminis toksiškumas. Gyvsidabrio garai labiausiai pažeidžia nervų sistemą: atsiranda pirštų virpėjimas, nevalingi galūnių judesiai, nuovargis, atminties sutrikimai, nuotaikų kaita, krenta apetitas, svoris. Gali pasireikšti psichikos sutrikimai, haliucinacijos, psichozė. Vaikams gali skaudėti rankas ir kojas, jų oda parausta ir šerpetoja.

Toksiškiausias pasaulio fontanas ir aukso ieškotojai

Gyvsidabris buvo vienas iš septynių svarbiųjų metalų – sidabras, auksas, geležis, varis, alavas, švinas. Visi pavadinimai susieti su dangaus kūnais. Saulė – auksas, sidabras – mėnulis, o gyvsidabris – Merkurijus. Tai judriausia, greičiausiai besisukanti planeta. Kaip ir gyvsidabris. Juk periodinėje cheminių elementų lentelėje yra tik du skysti elementai normaliomis sąlygomis – gyvsidabris ir bromas.

„Gyvsidabris visada buvo derinamas ir siejamas su siera. Labiausiai paplitusi gyvsidabrio rūda yra cinoberis – rausvos spalvos gyvsidabrio sulfidas (HgS) mineralas. Kaip skelbia senieji raštai, alchemikai tikėjo, kad visi metalai gali būti išgaunami skirtingomis proporcijomis jungiant gyvsidabrį su siera. Kuo daugiau gyvsidabrio, tuo kūnas metališkesnis, kuo daugiau sieros – tuo darinys labiau amorfinis – nemetališkas“, – žiniomis dalijosi Vilniaus universiteto profesorius.

Ne visi žino, kad už vieną tiksliausių temperatūros matavimo prietaisų su gyvsidabriu galime dėkoti vokiečių fizikui Gabrieliui Danieliui Farenheitui, kurio pavardę žinome dėl temperatūros matavimo vieneto – Farenheito laipsnio. 1709 m. jis pagamino termometrą, panaudojęs spiritą (etanolį), o 1714 m. jį pakeitė gyvsidabriu.

„Termometruose tai pasiteisino dėl to, kad gyvsidabris turi didelį šiluminio plėtimosi koeficientą. Palyginus su kitais, šie termometrai yra labai tikslūs“, – paaiškino A. Žilinskas.

Gyvsidabris savo vietą rado ir meno pasaulyje.

Daugelį metų didžiausias pasaulyje gyvsidabrio šaltinis buvo Almadén kasyklos Ispanijoje. Rašoma, kad per 2 tūkst. metų čia išgauta apie 275 tūkst. tonų šio metalo. Šioje kasykloje dirbdami žuvo (nusinuodijo) daug nusikaltėlių ir vergų, tad galiausiai uždarius kasyklą nuspręsta ją įamžinti. Amerikiečių skulptorius Alexander Calder sukūrė fontaną, kuriame vietoj vandens tekėjo tikras gyvsidabris. Šis kūrinys 1937 m. pasirodė pasaulinėje meno mugėje Paryžiuje ir buvo pastatytas priešais garsųjį Pablo Picasso paveikslą „Guernica“. Šiandien šį kūrinį galima išvysti Fundacio Joan Miro muziejuje Barselonoje, tiesa, saugiai – už stiklo uždangos.

Viena šio metalo panaudojimo sričių yra ir organinė chemija. Pavyzdžiui, toks reagentas – gyvsidabrio acetatas leidžia specifiškai atlikti tam tikras reakcijas, kurios kitais atvejais duoda produktų mišinius, tuo tarpu gyvsidabrio acetatas nulemia vieno produkto sintezę. Grynas gyvsidabris ar jo junginiai, pavyzdžiui kalomelis Hg2Cl2 , naudojami analizinėje ir fizikinėje chemijoje kaip elektrodai.

Seniau gyvsidabrio sulfidas būdavo naudojamas ir kaip raudoni dažai. Gyvsidabris, nuodingas sunkusis metalas, naudojamas sidabro ir aukso išgavimo iš rūdos procese, vadinamame amalgamavimu, gaunamas iš mineralo cinoberio, kurį sugrūdus gaunamas skaisčiai raudonas pigmentas.

„Gyvsidabris tirpina kitus metalus, ypač gerai auksą, sidabrą. Šie metalų tirpalai vadinami amalgamomis ir seniau būdavo naudojamos dantų plomboms gaminti, žinoma, vėliau gyvsidabris buvo eliminuotas. Rusijoje, Sibire, pavyzdžiui, aukso, sidabro ieškoję žmonės taip pat naudojo gyvsidabrį. Vienas toks būdas iš uolienų išgauti smulkiame pavidale esančius tauriuosius metalus yra ant susmulkintų uolienų pilti gyvsidabrį, viską išmaišyti. Taurieji metalai ištirpsta sunkiame gyvsidabryje. Netirpios gyvsidabryje lengvesnės uolienos, lieka paviršiuje ir atskiriamos, o tada belieka iš amalagamos išgauti taurųjį metalą – sukuriamas laužas, imamas plieninis puodas, supilama amalagama ir užvirus kaitinama. Beje, būtent su geležimi gyvsidabris nesudaro amalgamos. Gyvsidabris aukštoje temperatūroje distiliuojasi (todėl laužo taigoje kūrentojui svarbu nebūti pavėjinėje pusėje, kad neprisikvėpuoti nuodingų gyvsidabrio garų.), o aukso kasėjai nuo dugno susirenka grobį“.

Ispanijos kolonistų, valdžiusių Peru nuo XVI iki XIX a., istoriniuose įrašuose taip pat matome, jog skystas gyvsidabris buvo plačiai naudojamas sidabro gavybos procese. Sidabro gavyba Anduose buvo vienas iš kolonijinės ekonomikos ramsčių.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Giedrė Petkevičė
(11)
(0)
(11)

Komentarai ()