Aiškėja senovinių monolitų paslaptis: mokslininkai turi idėją, iš kur ir kaip jie atsirado ()
Europa tiesiog nubarstyta akmeniniais monumentais, pastatytais prieš tūkstančius metų. Be amžino klausimo, kokio velnio žmonės tiek vargo, kad juos pastatytų, antropologai ginčijasi, ar pati tokių statinių idėja galėjo kilti iš vieno konkretaus regiono, ar savarankiškai atsirado atskirose, visiškai nesusijusiuose regionuose. Ir galbūt visiškai užtikrinto atsakymo neturėsime niekad, bet vis dėlto įrodymai sufleruoja, kad megalitų statybos prasidėjo vakarų Prancūzijoje – ir tai tapo savotišku akmens amžiaus memu, rašo „IFL Science“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Apie vietinius megalitus žmonės žinojo, savaime suprantama, seniai, bet sisteminis jų panašumų lyginimas pradėjo plisti tik XIX a. Tuo metu populiariausia teorija skelbia, kad megalitų statyba prasidėjo išvis net ne Europoje, bet Viduriniuosiuose Rytuose. Be to, dauguma iš 35 000 žinomų megalitų išsibarstę netoli krantų linijos, tad tai tarsi ir patvirtino, kad pati akmens statinių statymo idėja plito Viduržemio jūros, o paskui – Atlanto vandenyno jūriniais maršrutais.
Apie daugumą žmonių idėjų, praktikų ir išradimų manoma, kad jie atsirado savarankiškai ir vienoje vietoje, o toliau tik plito – ir nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio į tokių dalykų sąrašą buvo įtraukti ir megalitai. Kad užbaigtų vienos kilmės teoriją, Gothenburgo universiteto (Švedija) dr. Bettina Schulz Paulsson išnagrinėjo megalitų statybos datas.
Nacionalinės mokslų akademijos pranešime B.S. Paulsson pristatė matavimus radioaktyviąja anglimi iš 2410 Europos neolito vietovių – įskaičiuojant tiek megalitus, tiek ir kitas senovės žmonių apgyvendintas vietas.
Pasak mokslininkės, pirmieji monolitai buvo „mažos uždaros akmenų plokščių konstrukcijos ar dolmenai, statomi žemės paviršiuje ir apjuosiami apskritais ar pailgais žemės ar akmenų piliakalniais“. Ir nors vėlesni megalitai dažnai buvo statomi astronominiais tikslais, pirmieji, pradėti statyti prieš beveik 7000 metų, visi pasirodė besą pastatyti virš kapų.
Per du-tris tūkstantmečius megalitai išplito vakarų Prancūzijoje, Katalonijoje, Korsikoje, Sardinijoje ir net Normandijos salose. Kitose Ispanijos ir Šiaurės Italijos vietose randami nenustatyto amžiaus, bet panašaus stiliaus kapai. Kita vertus, šiek senesni milžiniškos laidojimo konstrukcijos, esančios netoli Paryžiaus, neturi megalitinių kamerų – kas atskleidžia megalitų statymo evoliuciją.
Mažai tikėtina, kad tokiame dideliame skaičiuje vietų, kurias iš pirmųjų megalitų lokacijų galima pasiekti jūra, idėja statyti tokius akmens statinius galėjo atsirasti nepriklausomai ir dar beveik tuo pačiu metu. Todėl B.S. Paulsson siūlo versiją, kad neolitai išsivystė iš ankstesnių laidojimo statinių šiaurinėje Prancūzijoje, ir ši idėja greitai išplito. Vėliau geografinė megalitų plėtra kažkodėl sustojo šimtmečiams, bet galiausiai pasiekė Didžiąją Britaniją, Portugaliją ir likusias Ispanijos bei Prancūzijos dalis. O trečioji banga nusirito per Skandinaviją – ir tik vėliau žmonės, kurie pirmiausia statė akmenis virš savo mirusiųjų, ėmė naudoti šią technologiją kitiems – pavyzdžiui, astronominiams – tikslams.
Ar yra koks nors ryšys tarp Europos megalitų – ir šiek tiek panašių, bet net senesnių akmenų Vakarų Sacharoje? Šiuo metu tai nežinoma.
Parengta pagal „IFL Science“.
