Romėnų teatras, į kurį papuolęs, gyvas neišeisi: kodėl aktoriai buvo atiduodami suėsti žvėrims arba sudeginami gyvi ir kodėl jie sutikdavo su tokiomis kančiomis? (0)
Senovės romėnai garsėjo žiaurumu ir sadistiškumu, tačiau su savo mirties bausmėmis jie tikriausiai norėjo nurungti tiek žmonių aukojimus, tiek gladiatorių kovas, nes mirtį romėnai stengėsi paversti žaidimu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žinoma, nereikia to suprasti tiesiogiai. Tai nebuvo kažkoks išgyvenimo žaidimas, kurio metu laimėjęs nuteistasis išgyvendavo – tiesiog pjesėje jis vaidindavo tą personažą, kuris vaidinimo eigoje turėdavo mirti. Ir ne, tai nebuvo tik vaidyba – nužudomas buvo ne tik personažas, bet ir jį vaidinęs nusikaltėlis.
Šie pasirodymai dažniausiai vykdavo amfiteatre vidurdienį – dar iki popietinių kovų. Štai keletas pavyzdžių:
– 30 – 40 m. pr. Kr. – Sicilijos banditų karalius Seluras buvo užkeltas ant medinės Etnos kalno imitacijos, įrengtos virš narvo, pilno laukinių gyvūnų. Kalno imitacija buvo pagaminta taip, kad davus atitinkamą signalą, jis sugriūtų, Seluras įkristų į laukinių gyvūnų narvą ir ten būtų sudraskytas.
– I amžiaus vidurys – nusikaltėlis, vardu Meniskas, buvo sudegintas, kai vaidino Heraklį.
– I amžiaus pabaiga – nusikaltėlis savo noru įkišo ranką į ugnį, kuomet vaidino Gajų Mucijų Scevolą. Jei jis to nebūtų padaręs pats, greičiausiai jį būtų sudeginę gyvą.
– 80 m. po Kr. – nusikaltėlis buvo aprengtas Orfėjumi ir grojo lyra laukiniams gyvūnams. Vėliau šie laukiniai gyvūnai jį sudraskė.
– 80 m. po Kr. – nusikaltėlis, kurio vardas buvo Daedelas, imitavo skrydį. Jis buvo velkamas ore ant lyno, tačiau prie jo pritvirtinti sparnai neva sulūžo ir jis įkrito pas lokius, kurie jį sudraskė.
– 80 m. po Kr. – Pasifaję vaidinanti nusikaltėlė buvo pasodinta ant buliaus. Jei ji būtų išgyvenusi – greičiausiai būtų nužudyta kitokiu būdu.
– II amžiaus pabaiga – nusikaltėliai buvo aprengti Ačiu – iškastruotu karaliumi. Manoma, kad jie iš tikrųjų buvo iškastruoti, o kiti, vaidinę Heraklį, sudeginti.
– II amžiaus pabaiga – krikščionė moteris buvo aprengta kaip Dirse. Mitologijoje Dirsė buvo pririšta prie buliaus ragų, tad detalizuoti, kaip viskas baigėsi, tikriausiai nereikia.
– 200 m. po Kr. – krikščionių kankinė Perpetua buvo aprengta mitologiniu kostiumu, tačiau atsisakė vykdyti paliepimus, todėl buvo surišta ir atvesta į areną nuoga. Tiesa, visa tai buvo aprašyta ne žurnalistiniu stiliumi, o kaip epigramos, pastabos ar polemika. Tačiau rašytinių šaltinių užtenka, kad galima būtų konstatuoti pirmiau išdėstytą faktą.
Paskaičius apie šiuos žiaurius vaidinimus tikriausiai kilo klausimai kaip romėnų pareigūnai priversdavo nusikaltėlius bendradarbiauti ir dar vaidinti. Visų pirma, to ne visuomet reikėdavo. Štai vaidinat Selurą, ant kalno imitacijos jis galėjo būti ir surištas ir įmestas į laukinių gyvūnų aptvarą. Tas pats taikoma ir surištai moteriai arenoje, kurios link buvo paleistas bulius.
Antra, gali būti, kad kai kuriais atvejais nusikaltėlis tikėjosi, kad bendradarbiaudamas išvengs mirties arba, kad ji bus lengvesnė. Panašu, kad taip ir buvo su Gajų Mucijų Scevolą vaidinusiu nusikaltėlis, kuris įkišęs į ugnį ranką, išvengė sudeginimo. Taip pat ir su Orfėjų vaidinusiu žmogumi, kuriam buvo pasakytas, kad jei šis gros, o gyvūnai prie jo nesiartins – jis išvengs mirties.
Trečia priežastis kodėl žmonės nuspręsdavo nesipriešinti yra ta, kad bausmės vykdytojai galėdavo pasiūlyti jiems nuskausminamųjų ir taip žmogus nejusdavo tokio didelio skausmo.
Ketvirta, egzistavo tam tikras ryšys tarp budelio ir pasmerktojo ir galėjo bendradarbiauti siekiant galutinio rezultato – „tinkamos mirties“.
Taigi, būdų priversti nusikaltėlį bendradarbiauti buvo. Nepaisant to šis sumanymas vis tiek skamba itin žiauriai.
Parengta pagal „Strange History“
