Kone iki dvidešimto amžiaus vidurio chirurgai operuodavo su gatvės drabužiais. Ir tik kai siekiant užkirsti kelią infekcijoms buvo įvesti griežti higienos reikalavimai, gydytojai apsivilko baltus chalatus, kurie simbolizavo švarą.

Vis dėlto balti chalatai operacinėje ilgai neužsibuvo, nes balta spalva kėlė per daug problemų.

Visų pirma, ant balto audinio labai ryškiai matosi kraujas. Įsivaizduokite chirurgą, išeinantį iš savo darbo kabineto – operacinės: visas chalatas nutaškytas krauju, raudona spalva šviečia iš tolo ir akivaizdžiai atskleidžia, ką gydytojas ką tik darė. Vargu ar toks vaizdas raminančia veikia kitus pacientus.

Net ir atmetus estetinį vaizdą, balta spalva blaško chirurgų dėmesį ir trukdo tinkamai atlikti operaciją. Kai akys susitelkia į tam tikros spalvos objektą, o tada perkeliame žvilgsnį į baltą spalvą, mes matome pirmosios spalvos papildomąją spalvą baltame fone (papildomosios spalvos yra tos, kurios spalvų spektre išsidėsčiusios viena priešais kitą).

Kai žmogaus akis per ilgai žiūri į vieną spalvą, ji praranda jautrumą ir ima ją ignoruoti. O mes juk norėtume, kad chirurgo akis būtų itin jautri ryškiai raudonai kraujo spalvai.

Septintajame dešimtmetyje šiai problemai buvo rastas elegantiškas sprendimas: melsvai žalsva apranga. Kadangi melsvai žalsva yra raudonos spalvos papildomoji spalva, jas sumaišius, ji virsta ruda (kaip ir sumaišius kitas papildomąsias spalvas). O kai spalva, kurią matome dėl optinės iliuzijos – šiuo atveju žalsvai melsva – iš tiesų yra patalpoje, ji tarsi išnyksta ir akis gali pailsėti.

Taigi, melsvai žalsviems chalatams turime būti dėkingi už tai, kad chirurgų dėmesio neblaško optinės iliuzijos ir jie gali susitelkti į savo darbą.

Komentarai (1)