Mitų, melų ir pusiau tiesų apie skiepus ir jų naudą bei žalą šiandien internete rasti gerokai lengviau – ir jie yra pateikti kur kas suprantamesne kalba – nei faktų ir tiesos. Bet kuo tikėti? Ar iš tiesų skiepai yra farmacininkų sąmokslas siekiant pasipelnyti iš žmonių? Ir turbūt svarbiausia – ar skiepai sukelia autizmą?

Skiepų problemos aktualumą anksčiau didino tik vis auganti procentinė dalis vaikų, kuriems diagnozuojami autizmo spektro sutrikimai. Bet nuo praėjusio rudens visą šį susirūpinimą dėl autizmo tiesiog nušlavė tymų protrūkiai visame pasaulyje (taip pat – Lietuvoje).

Bet pradėkime nuo pradžių. Nuo sąmokslo. Ar jis buvo? Skiepų priešininkai (trumpam) apsidžiaugs, kai kurie mokslo atstovai (trumpam) pasipiktins, bet atsakymas į šį klausimą yra neabejotinas ir aiškus TAIP. Tik sąmokslas buvo ne farmacininkų, o kelių medikų ir kelių teisininkų.

Viskas prasidėjo nuo sąmokslo

Bent kiek daugiau skiepų ir autizmo sąsajomis pasidomėję žmonės be jokios abejonės yra girdėję Andrew Wakefieldo vardą. Tai yra pirmasis medikas, kuris kartu su 12 bendraautorių mokslinio tyrimo būdu parodė trivalenčių skiepų nuo tymų, parotito ir raudoniukės (MMR) bei autizmo sąsajas. Visą medicinos ir supermamų pasaulį sudrebinusį tyrimą 1998 metais publikavo itin gerbiamas mokslo žurnalas „The Lancet“. Būtent A.Wakefieldas yra žmogus, nuo kurio iš esmės ir prasidėjo visas „anti-vakserių“ judėjimas.

Deja, šlovė truko neilgai. Išsamiau paanalizavus tyrimo ataskaitos turinį išaiškėjo, kad savo tiriamuosius – 12 vaikų (tokio dydžio imtis jau savaime turėtų kelti įtarimą) – A.Wakefieldas atsirinko tikslingai, be jokios atsitiktinumo kontrolės. Mokslininkas taikė netinkamus tyrimo metodus. O blogiausia – mokslininkas turėjo tiesioginį finansinį interesą apjuodinti MMR vakciną, nes… jam kyšius mokėjo teisininkai, atstovaujantys autizmu sergančių vaikų tėvams bylose prieš farmacijos kompanijas.

Pačiam A.Wakefieldui šios istorijos baigtis buvo liūdna: jo publikacija gėdingai ir su didžiausiu triukšmu pašalinta iš „The Lancet“ duomenų bazės, pats medikas neteko gydytojo licencijos ir išvyko iš savo gimtosios šalies – Jungtinės Karalystės – į JAV. Jis įsitvirtino skiepų priešininkų lyderio pozicijoje bei iki šiol yra viena didžiausių garsenybių bei šventenybių tarp skiepų priešininkų.

Bet neapsigaukite – A.Wakefieldas nėra kovotojas už tiesą ir vaikų sveikatą. Jis yra kovotojas už milijonus dolerių. Buvęs medikas kartu su vieno iš garsiajame tyrime dalyvavusių vaikų tėvu ketino įsteigti bendrovę, kuri gamintų diagnostinius rinkinius „autistiniam kolitui“ – jo paties išgalvotai diagnozei. Pats A.Wakfieldas prognozavo vien iš šių rinkinių prekybos gausiantis 43 mln. dolerių pajamų per metus. O su tokia vaiko diagnoze tėvai jau galėtų kreiptis į teismus ir ten reikalauti didesnių išmokų iš skiepų gamintojų.

Be to, pagrindinio straipsnio autoriaus tikslas buvo ne paskelbti visuotinį, plataus masto karą visų rūšių skiepams, o tik sukritikuoti trivalentę MMR vakciną, tame pačiame straipsnyje nurodant, kad dviem dešimtmečiais senesnė vienvalentė vakcina nuo tymų autizmo nesukelia.

Žinoma, gali kilti klausimas: o ar gali būti, kad A.Wakefieldas yra vienintelis sveiko proto spindulėlis farmacijos pramonės nupirktame pasaulyje? Vargu. Kaip įrodė žurnalistas Brianas Deeras, nupirkti vieną mokslininką – A.Wakefieldą – kainavo apie pusę milijono svarų. Nupirkti tūkstančius viso pasaulio mokslininkų, kurie vykdo skiepų saugumo tyrimus, kainuotų milijardus ir, galbūt, dešimtis ar net šimtus milijardų eurų/dolerių/svarų.

Kam tai naudinga?

Grįžkime prie pelno už skiepijimą. Vieno MMR skiepo kaina jau Lietuvoje – nuo 27 iki 30 eurų. Metinis gimstamumo rodiklis Lietuvoje – apie 30 tūkstančių. Arba apie 900 tūkst. eurų vien už MMR skiepus kasmet. Vadinasi, skiepydamiesi (ir ne tik nuo tymų, bet ir nuo gripo, erkinio encefalito, hepatito, tropinių infekcijų ir panašiai) remiame farmacijos pramonę? Be jokios abejonės, taip.

Bet farmacijos pramonė – tai ne vienadienių įmonėlių rinkinys. Tai yra vienos didžiausių pasaulyje bendrovių, kurios savo metines pajamas skaičiuoja ne šimtais tūkstančių ir net ne dešimtimis milijonų, o dešimtimis milijardų. Vieno vaisto sukūrimas tokiai įmonei gali užtrukti dešimtmetį ar daugiau ir kainuoti kelis milijardus dolerių. Tad jų tikslas nėra greitas pasipelnymas. Verslo planai kuriami strategiškai, su įžvalgomis, siekiančiomis daugelį metų į ateitį. O skiepai, kad ir kaip būtų keista, vertinant ilgesnį periodą, ne didina, o netgi mažina tokių bendrovių pajamas.

Kodėl? Todėl, kad pargabenti pacientą nuo pragaro vartų iki gimtųjų namų durų kainuoja jau ne 30 eurų, o gerokai – dešimtis ir šimtus kartų – daugiau. O jeigu dar ligą apsunkina komplikacijos, pavirstančios lėtinėmis būklėmis, kurioms valdyti reikalingos farmacinės priemonės, – iš vieno paciento užsitikrinamos pajamos keliems dešimtmečiams. Tymų (ir encefalitų, hepatitų bei tropinių ligų) protrūkiai – šimtais kartų didesnėmis apimtimis, nei kad realybėje stebima mūsų aplinkoje – tokioms kompanijoms būtų nepalyginamai pelningesni.

Tą patį visai neseniai skelbė ir ganėtinai skandalinga farmacijos įmonių veiklos analizė: išgydyti pacientų neapsimoka. Kur kas pelningiau yra juos gydyti visą gyvenimą.

Tai kodėl gi tuomet farmacijos kompanijos gamina tai, kas kenkia jų finansiniams rodikliams? Atsakymas paprastas. Visuomenės interesas ir konkurencija. Jeigu vakcinos nepagamins „Merck“, tai ją pagamins GSK arba „Pfizer“, o valstybinės visuomenės sveikata besirūpinančios institucijos užtikrins, kad tų vakcinų būtų nupirkta pakankamai visiems, kurie turėtų būti paskiepyti.

Iš kur tas nepasitikėjimas skiepais?

Iškart po A.Wakefieldo publikacijos 1998 metais MMR vakcinavimo dažnumas smuko nuo 92 iki 79 procentų. Efektas buvo stulbinantis – 13 proc. vaikų tėvai įtikėjo šarlatano pasakomis. Daugiau nei per dešimtį metų vėl buvo pasiektas maždaug 92 proc. vakcinavimo dažnumas, nors Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, jog siekiama, kad skiepijimo MMR vakcina siekiamas dažnis yra 95 procentai.

Jau anais laikais – prieš du dešimtmečius – internetas buvo ganėtinai suvešėjęs ryšių tinklas, kuriuo žmonės naudojosi informacijai skleisti ir ją pasiekti. O vis didėjant jo plėtrai, lengvėjant jo prieinamumui, gausėjant informacijos šaltiniams internete, jis tapo dominuojančia platforma, savotiška demokratijos statine, ant kurios užsilipti ir pareikšti savo nuomonę gali bet kas. Nepriklausomai nuo išsilavinimo, patirties, patikimų žinių.

Ilgainiui medicinos profesionalų žodyne netgi atsirado pašaipus terminas – Dr. Google. Šiuo terminu apibūdinamas savotiškas sutrikimas, kai žmogus, neturintis medicininio išsilavinimo, bet turintis gebėjimą įsijungti kompiuterį, internete susiranda kokią nors medicininę diagnozę sau, savo augintiniui ar vaikui ir reikalauja mediko patvirtinti bei gydyti būtent pagal tą diagnozę. Deja, medicinos profesionalai visuotinai sutaria, kad ligų diagnostikos srityje joks įgudimas naudotis „Google“ paieškos varikliu neprilygs dešimčiai ar net daugiau metų universitetinių medicinos studijų.

Farmacijos ir chemijos specialistai žino, kad dėl „Google“ ir kitų neaiškių interneto išteklių gali rastis ir kitų sutrikimų, kaip, antai, chemofobija, kuri apibūdinama kaip chemijos ir bet kokių cheminių junginių baime. Ją papildomai kursto ir įvairūs ekoentuziastai ir bioentuziastai, kurių nesudėtinga (bet nebūtinai faktais pagrįsta) kalba televizijoms ir kitiems žiniasklaidos kanalams yra priimtinesnė už nuobodžius chemijos ar artimai susijusios srities išsilavinimą turinčių mokslininkų paaiškinimus.

Dar viena priežastis – vadinamasis Dunningo-Krugerio efektas: 2011 m. psichologas Davidas Dunningas nustatė ir aprašė reiškinį, kada žmonės su didelėmis žinių spragomis tam tikroje srityje nesugeba pastebėti savo žinių spragų ir dėl to mano, kad yra kompetetingi srityse, kur jiems kompetencijos akivaizdžiai trūksta.

Visų šių trijų veiksnių bendras rezultatas – itin efektyvi nepatikimų ir klaidingų žinių sklaida, kuri yra priimtina tam tikrai visuomenės daliai. Tiesa, šioje visuomenės dalyje asmenų su medicininiu išsilavinimu vargu ar rastumėte.

O iš kur tada autizmas?

Dar vienas natūraliai kylantis klausimas – kokia yra dažnėjančių autizmo spektro sutrikimų priežastis? Deja, aiškių ir vienareikšmiškų atsakymų mokslininkai kol kas pateikti negali, tačiau visi didelės apimties patikimai parengti moksliniai tyrimai rodo, jog ryšio tarp MMR vakcinos ir autizmo nėra. Kaip nėra ryšio tarp autizmo ir kitokių skiepų ar dažnai kaltinamų skiepų sudėtinių medžiagų (timerosalio ar gyvsidabrio junginių).

Bet už tai esama įvairių patikimų mokslinių straipsnių, kuriuose pateikiamas ilgas su autizmu susijusių ar nesusijusių veiksnių sąrašas. Ironiška, tačiau pats naujausias mokslinis straipsnis šia tema skelbia, jog viena iš įgimtų autizmo priežasčių yra… infekcinės ligos nėštumo metu, tarp jų ir tos, nuo kurių galima apsisaugoti skiepais.

O kaip kiti nepageidaujami poveikiai?

Kadangi skiepai nėra šventintas homeopatinis vanduo, tenka pripažinti, kad jie, kaip ir visi efektyvūs medicininiai preparatai, gali turėti ir nepageidaujamą poveikį. Kita vertus, vakcinoms taip pat galioja klinikinių ir poklinikinių tyrimų reikalavimai, todėl nustačius, kad šio preparato žala yra didesnė už teikiamą naudą, jos būtų šalinamos iš rinkos.

Tiesa, skiepų priešininkai dažnai linkę klaidingai tvirtinti, kad neigiamos vakcinų pasekmės yra slepiamos nuo visuomenės. Iš tiesų autoritetingi patikimos medicininės informacijos šaltiniai yra linkę tokią informaciją pateikti vienoje vietoje, sistemingai ir atvirai. Vieną kokybiškiausių ir patogiausių skaitomų svetainių apie skiepų nepageidaujamus poveikius parengė JAV Ligų kontrolės centras.

Kitas panašios informacijos šaltinis – Pasaulio sveikatos organizacijos svetainė. Pavyzdžiui, pastarojoje nurodoma, kad pasiskiepijus nuo tymų numatoma, kad vietinis paraudimas injekcijos vietoje pasireiškia ganėtinai dažnai, tačiau jis nėra žalingas ir praeina savaime, per 2–3 dienas. Iki 15 proc. skiepytųjų gali dieną ar dvi karščiuoti, iki 5 proc. gali pasireikšti trumpalaikiai bėrimai.

Sunkūs nepageidaujami poveikiai pasireiškia gerokai rečiau. Pavyzdžiui, gyvybei pavojinga anafilaksinė reakcija išsivysto 3,5–10 atvejų iš milijono, traukuliai ištinka maždaug 1 atveju iš 3000, trombocitopenija – 1 iš 30 000.

Palyginti, iki skiepų nuo tymų atsiradimo šia liga sirgdavo beveik 100 proc. vaikų. O naujausi duomenys iš Madagaskaro yra tikrai nedžiuginantys: nuo protrūkio pradžios 2018 m. rugsėjį ši liga diagnozuota beveik 87 tūkst. pacientų, iš jų 1141 mirė.

Interesų atskleidimas: šio straipsnio autorius yra farmacijos mokslų magistras, neturintis jokių finansinių ir nefinansinių sąsajų su farmacijos pramone ir savo profesinėje karjeroje apie pusę metų dirbęs vaistų prekybą vykdančioje įmonėje „Eurovaistinė“.

Komentarai (57)