Slaptas žmogaus smegenų kompasas ir kas tai gali būti tikrasis šeštasis pojūtis ()
Nors daugelį metų buvo teigiama, kad žmonės nejaučia Žemės magnetinio lauko, o toks sugebėjimas – tik kai kurių gyvūnų rūšių privilegija, Kalifornijos technologijų universiteto mokslininkai tikina, kad vidiniai mūsų protėvių kompasai padėdavo jiems orientuotis keliaujant.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Taip jie meta iššūkį nusitovėjusiai teorijai, kad žmonės orientuojasi dėl unikalių smegenų hipokampe esančių ląstelių, kurios tarsi sukuria vidinį žmogaus GPS. Būtent už šių ląstelių atradimą Nobelio premija įteikta Johnui O'Keefe'ui, kuris viešnagės Lietuvoje metu aiškino, kuo žmonių orientavimasis ir savo vietos erdvėje suvokimas skiriasi nuo gyvūnų.
Šeštasis pojūtis
Vidiniu kompasu naudojasi kai kurie gyvūnai. Puikiai aplinkoje orientuojasi ir kelią suranda vaisinės muselės, kūltupiai, net jūrose plaukiojančios lašišos. Visi šie gyvūnai keliauja naudodamiesi Žemės magnetiniu lauku.
Iš tiesų tokiu būdu migruoja šimtai gyvūnų, o kai kurie iš jų nukeliauja tikrai ilgą atstumą. Bet yra viena rūšis, keliaudama nesinaudojanti elektromagnetiniu lauku. Tai – Homo sapiens. Tyrėjai tvirtina, kad nėra įrodymų, jog vyrai ar moterys turėtų vadinamuosius vidinius kompasus.
Tiesa, pasak „The Guardian“, šiuo tvirtinimu buvo suabejota. Žurnale „eNeuro“ publikuotame straipsnyje Kalifornijos technologijų instituto mokslininkai pateikė įrodymų, kad tiek vyrų, tiek moterų smegenys reaguoja į magnetinio lauko pokyčius, o tai gali padėti žmonėms atskirti Šiaurę nuo Pietų ir leisti keliauti be kompasų.
„Turime įrodymų, patvirtinančių, jog žmonės turi šeštąjį magnetizmo pojūtį“, – pasakojo profesorius Joseph`as Kirschvinkas. „Šis sensorinis modalumas – realus. Tai gali paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės aplinkoje orientuojasi geriau už kitus. Vieną dieną galbūt bus įmanoma atgaivinti mūsų protėvių sugebėjimą keliauti naudojantis magnetiniu lauku“, – „The Guardian“ pasakojo J. Kirschvinkas.
Sukritikavo kiti mokslininkai
Tačiau šie pareiškimai – kontroversiški. Pasak kitų mokslininkų, J. Kirschvinko eksperimentai gal ir atskleidė, kad smegenys reaguoja į magnetinio lauko pokyčius, bet tai nepaaiškina vidinio magnetinio pojūčio veikimo. „Jei savo galvą įkiščiau į mikrobangų krosnelę ir ją įjungčiau, pamatyčiau, kad tai kažkaip paveikia mano smegenų bangas“, – žurnalui „Science“ kalbėjo Kalifornijos universiteto biofizikas Thorstenas Ritzas. „Bet tai nereikš, kad turiu mikrobangų pojūtį.“
Vilniaus universiteto Neurobiologijos ir biofizikos katedros vedėjas prof. Osvaldas Rukšėnas LRT.lt teigė, jog šis (magnetinio lauko pojūčio) klausimas nėra naujas ir tyrėjus domina jau gana ilgai.
„Manau pagrindinis argumentas galėtų būti susijęs su gyvūnų tinklainėse randamais kriptochromais. Viena iš dominuojančių teorijų teigia, kad būtent šios medžiagos užtikrina magnetinio lauko jutimą. Yra įrodymų, kad žmogaus tinklainėje jų taip pat yra. Jeigu žmogus turi tokias priemones, tikėtina, kad jomis vienaip ar kitaip pasinaudoja“, – sakė VU profesorius.
Jo teigimu, svarbiausia sukurti tinkamas bandymo sąlygas, kurios nekeltų klausimų dėl eksperimento validumo.
„Dėl šio bandymo aš nebūčiau toks kategoriškas, tačiau yra įvairių niuansų. Pirmiausia, reikia turėti priemones izoliuotis nuo to lauko. Izoliavimo priemonės gana sudėtingos ir brangios. Todėl svarbiausia sukurti įtikinimo eksperimento protokolą, o to padaryta kol kas nėra. Juk asmuo uždaroje patalpoje gali patirti įvairių pojūčių. Jei žmogus linkęs, pavyzdžiui, į klaustrofobiją, procesai smegenyse tikrai matysis gana neįprasti. Kritika dėl to nėra nepagrįsta“, – LRT.lt aiškino prof. O. Rukšėnas.
Jo nuomone, reikia tuos pačius tyrimus pakartoti ir kitose laboratorijose. Jeigu tai būtų padaryta ir hipotezės pasitvirtinų, nauji faktai turėtų būti priimti, bet kol kas to dar niekas nepadarė.
Mokslininkas Vladas Valiulis, atliekantis tyrimus su dirbtinai sukurtu, intensyviu ir koncentruotu magnetiniu lauku, teigė, jog, jo nuomone, magnetinio lauko (tiek dirbtinio, tiek natūralaus) pojūtis nėra svarbus žmonių adaptacijai, dėl to šio lauko poveikis organizmui savaime neturėtų būti sąmoningu jutimu.
Savanoriai aliuminio narvuose
Atlikdamas eksperimentus, J. Kirschvinkas JAV ir Japonijoje surado savanorius, kuriuos uždarė į aliuminio narvus. Juose tyrimo dalyvių neveikė Žemės magnetinis laukas. Narvuose dirbtinai buvo sukuriamos skirtingo Žemės magnetinio lauko sąlygos ir buvo matuojamas dalyvių smegenų bangų dažnis.
Eksperimente dalyvavo 34 vyrai ir moterys. Tyrėjų komanda išsiaiškino, jog, narve sukūrus tam tikras elektromagnetinio lauko sąlygas, ėmė mažėti dalyvių alfa smegenų bangų dažnis. Tokie smegenų bangų pokyčiai įprastai vyksta smegenims apdorojant informaciją. „Dalyvių smegenys aiškiai reagavo į magnetinio lauko pokyčius“, – kalbėjo J. Kirschvinkas.
Kiti mokslininkai su išvadomis buvo atsargesni. „Tai – labai įdomus tyrimas, bet, jei norime patvirtinti, kad žmonės jaučia ir gali pasinaudoti elektromagnetiniu lauku, tyrimą reikėtų pakartoti“, – kalbėjo Oksfordo universiteto profesorius Peteris Hore`as.
Beje, J. Kirschvinko eksperimente dalyvavusių savanorių rezultatai nebuvo tokie svarūs palyginti su tuo, kaip į magnetinio lauko pokyčius reaguoja kitos rūšys, pavyzdžiui, kūltupiai. Šie paukščiai reguliariai migruoja iš Aliaskos į Keniją ir sukaria ilgą beveik 30 tūkst. kilometrų kelią.
„Stebėjome kūltupius laboratorijoje ir paaiškėjo, kad jie reaguoja į magnetinio lauko pokyčius. Todėl tikime, kad tai jiems būdinga ir laukinėje gamtoje“, – aiškino P. Horeas, taip pat dalyvausiantis gyvūnų migracijos klausimams skirtoje konferencijoje. „Žinoma, priartėję prie savo kelionės tikslo, paukščiai ima naudotis ir kitais pojūčiais bei ženklais, pavyzdžiui, uosle, saule ar žvaigždėmis. Žinoma, kad kūltupiai jaučia Žemės magnetinį lauką“, – „The Guardian“ pasakojo P. Horeas.
Kalbėdamas apie paukščių migravimo mechanizmą, Horeas sakė tikintis, kad kūltupiai naudojasi šviesai jautriomis molekulėmis, kurios, atsižvelgiant į magnetinio lauko kryptį, gali virsti vienu iš dvejų skirtingų cheminių pojūčių. „Šios molekulės, vadinamos kriptochromais, yra paukščių akių tinklainėse ir jos veikia kaip vidiniai kompasai“, – pasakojo P. Hore`as.
Bet J. Kirschvinkas mano kiek kitaip. Jis teigia, kad jo atliktas tyrimas pateikia kitokį paaiškinimą: egzistuoja geležies kristalų turinčios ląstelės. Kristalai sukiojasi panašiai kaip kompaso rodyklė, atverdami arba užverdami ląsteles ir pakeisdami smegenims siunčiamus signalus.
Pojūtį sunaikino technologijos?
Kalbama, kad dėl to, jog šiandien žmonės nebesinaudoja savo vidiniu kompasu, kalti juos išstūmę modernaus gyvenimo ypatumai.
J. Kirschvinkas pažymi Azijos ir Australijos gyventojų grupes, kalbančias nuo Europos kalbų smarkiai besiskiriančiomis kalbomis. Pasak profesoriaus, šie kalbų skirtumai gali turėti įtakos mūsų galimybėms reaguoti į silpnus vidinio kompaso siunčiamus signalus.
„Tokiomis kalbomis kalbantys žmonės nevartoja žodžių „priekyje“, „nugaroje“, „tau iš dešinės“. Nurodydami kryptį, jie kviečia „žiūrėti į šiaurę“ ar „pasisukti rytų kryptimi“. Tokiose kalbose kryptys nurodomos geografinėmis nuorodomis. Ir jomis vis dar kalba vietos čiabuviai“, – pasakojo J. Kirschvinkas.
Profesorius pridūrė, kad tokia kalba padeda pastebėti vidinio kompaso siunčiamus signalus. Jis tiki, kad kalba, kurioje naudojamos pasaulio kryptys, padėtų žmonėms pakeisti galvoseną ir prisitaikyti prie įgimtų sugebėjimų keliauti be kompaso. „Gali būti, kad Europos kalbos, kuriose naudojama egocentrinė krypčių nurodymo sistema, blokuoja mūsų sugebėjimus naudotis savo smegenų galimybėmis“, – komentavo J. Kirschvinkas.
