Mokslininkai: visos priemonės nugyventi daugiau nei 100 metų jau yra, tik iš tingumo atsisakome svarbiausių dalykų (1)
Kaip prailginti gyvenimą? Šis klausimas, panašu, niekada nepraras aktualumo, tvirtina žurnalistas Markhamas Heidas. Manoma, kad ilgiausiai išgyveno prancūzė Jeanne Calment: ji mirė, nugyvenusi 122 metus ir 164 dienas (beje, yra teorija, kad šis rekordas – falsifikacija, kad Jeanne apsimetė jos dukra, siekdama išvengti mokesčio už palikimą). Ilgaamžių vyrų sąraše pirma vieta priklauso japonui Jiroemonui Kimura'ai – jis mirė, sulaukęs 116 metų ir 54 dienų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš gyvų ilgaamžių rekordą gali pasiekti japonė Kane Tanaka (116 metų) ir vokietis Gustavas Gernethas (113 metų). Šimtmetį nugyvenusiųjų vis daugėja. Pavyzdžiui, Japonija ilgaamžiškumą padarė nacionaline strategija: jei maždaug prieš pusšimtį metų šalyje gyveno 327 šimto ar daugiau metų sulaukę žmonės, tai 2017 jų buvo jau 67 824. Tyrimų kompanijos „Youthereum Genetics“ generalinis direktorius J. Deiginas mano, kad vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę apžvelgiamoje ateityje visai realu pratęsti iki 100–105 metų. Bet ar tai riba, ir iš viso – ar tokia riba egzistuoja?
Viršutinė riba
Viena vertus, esame įsitikinę, kad viskas pasaulyje – neišskiriant ir žmogaus gyvenimo – tokią ribą turi. Tai yra, kada nors sutrinka koks nors gyvybiškai svarbus organas ar ląstelių degeneracija tampa nesuderinama su gyvybe. Alberto Einsteino medicinos koledžo mokslininkų atliktas tyrimas (2016 m.) viršutinės ribos egzistavimą patvirtino. Jie nurodo, kad žmonių gyvenimo trukmė nuolat ilgėjo nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio, tačiau dešimtajame šis augimas sustojo.
Tyrėjai optimizmu netrykšta. Dabar šimto metų sulaukusių žmonių daug, tačiau lyginant su praėjusio amžiaus devintuoju dešimtmečiu, jų mirtingumas praktiškai nepakito. Tikimybė užbaigti žemiškąją kelionę daugiau nei šimto metų sulaukusiems 1985-ais metais yra tokia pati, kaip ir dabar, tvirtina vienas iš tyrimo autorių Janas Wijgas. Atsižvelgiant į tai, kad ilgaamžiškumo rekordas laikosi nepakitęs jau porą dešimtmečių, darytina prielaida, kad gyvenimo trukmės lubas jau pasiekėme.
150 metų – ne riba
Tačiau yra ir manančių kitaip. McGillo universiteto (Kanada) biologijos profesorius Siegfriedas Hekimi'is 2017 metais išleido Wijgo tyrimo paneigimą. Hekimis su kolegomis išanalizavo per beveik pusšimtį metų surinktus D. Britanijos, JAV, Japonijos ir Prancūzijos ilgaamžiškumo duomenis – ir padarė išvadą, kad per pastaruosius 50 metų gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo, o maksimalus amžius, kurio gali pasiekti žmogus, irgi stabiliai auga. Ir augimo trajektorija dar neišsilygino.
S.Hekimis atsižvelgia į daugiau nei 120 metų sulauksių žmonių gyvenimo sąlygas. Pasak jo, šios sąlygos buvo toli gražu ne tokios komfortiškos, kaip dabar. Atsižvelgiant į nuolatinį vidutinės gyvenimo trukmės augimą daugelyje šalių, galima kone šimtu procentų užtikrintai teigti, kad artimiausioje ateityje žmonės išgyvens 150 metų, tvirtina profesorius. 150 metų riba – beveik išspręstas klausimas.
Mokslininkas pažymi higienos, skiepijimo, patalpų klimato kontrolės pažangą, o taip pat maisto produktų prieinamumą ir saugumą bei mažesnį fizinį stresą sukeliančius darbus. Dabartiniai ilgaamžiai visais šiais pasiekimais pasinaudoti dar nespėjo ar spėjo tik iš dalies. Mums, spėja jis, pasisekė labiau: mes kur kas geriau konroliuojame gyvenamąją aplinką ir sąlygas – tai turėtų prailginti mūsų gyenimo trukmę.
Išeitis – personalizuota medicina
Profesorius neabejoja, kad žmonijai pavyks šią ribą pastumti dar toliau. Iš tiesų mes prie jos nė neprisiartinome, S.Hekimiui antrina Kalifornijos universiteto Berklyje demografijos ir statistikos profesorius Kennethas W. Wachteris – jis buvo vienu iš tyrimo, kuriame dalyvavo 4000 italų ilgamečių, autorių.
K.W. Wachteris mano, jog tokie sudėtingi organizmai kaip žmonės, nebuvo „suprojektuoti“ gyventi ilgiau nei 122 metus (jei J.Calment rezultatas nebuvo falsifikacija). Nesutariama, ar tokią gyvenimo trukmę gali užtikrinti mūsų genetika. K.W. Wachteris su kolegomis tvirtina, kad jų tyrimas, patvirtintas kitų biologų atiktais kitų gyvūnų rūšių tyrimais, byloja, kad šia prasme genetika yra gan lanksti.
Dar mokslininkams pavyko atskleisti gan įdomų fenomeną – „mirtingumo plynaukštę“. Jų darbe sakoma, kad didžiąją gyvenimo dalį didėjanti ir sulaukus 70-80 metų staigiai išauganti mirties rizika, sukakus 105 metams, netikėtai sumažėja. „Mirtingumo plynaukštė“ reiškia, kad pasiekus tokį amžių, mirties rizika sumažėja iki 50% ir tokia išlieka. Gi pats K.W. Wachteris tiki ne tuo, kad žmonės gali gyventi neapibrėžtai ilgai, o tuo, kad DNR pagrindu personalizuota medicina galės gerokai prailginti gyvenimo trukmę ir pagerinti sveiko senėjimo procesą.
Ilgaamžiškumo receptas
Kompromisinį variantą siūlo Pietų Kalifornijos universiteto biologijos mokslų profesorius Walteris Longo. Jis tvirtina, kad JAV gyvenimo trukmė nebedidėja ir gal net trumpėja. Dėl to jis kaltina Amerikoje, o dėl jos įtakos – ir visame pasaulyje, – paplitusį nutukimą. Ilgaamžiais garsėjančiose vietovėse (Okinava, Graikija, Italijos pietūs) dabar žmonės mažiau dėmesio skiria savo gyvensenai ir todėl 100 ar daugiau metų sulaukusiųjų palikuoniai vargu ar gyvens rekordiškai ilgai, tvirtina jis.
Tai yra, iš vienos pusės, medicinos ir technologijų progresas padeda žmonėms kovoti su ligomis ir kitais sunkumais, o iš kitos – žmogus atsipalaiduoja ir nustoja rūpintis savo sveikata, neperima ilgamečių elgesio modelių, nors tai atlikti nėra taip sunku. Kai ką mes darome teisingai, o kai ką – ne, komentuoja W.Longo.
Mokslininko manymu, norint gauti ilgaamžiškumo receptą, reikia ne tik užtikrinti dabartiniams žmonėms didžiausią komfortą, bet ir priversti juos laikytis sveikos gyvensenos (fizinės veiklos ir Viduržemio jūros dietos). Reikia mokytis iš praeities klaidų, vadovautis geriausia patirtimi ir derinti visa tai su mokslo ir klinikiniais duomenimis – taip galima tikėtis vidutinę gyvenimo trukmę prailginti 20 ar net 30 metų. Atsižvelgiant į visą turimą informaciją, šis variantas mums prieinamas jau dabar, tvirtina mokslininkas. Bet jeigu įvyks koks nors mokslo proveržis – kas žino, kiek toli ši riba gali būti pastumta?
Janas Wijgas sutinka, kad mokslo ir technologijų proveržis gali panaikinti visus ginčus apie gyvenimo trukmę ir jos ribas. „XVIII amžiaus pradžioje pasakęs, kad po 300 metų didelėmis mašinomis skraidysime po dangų, – būtum palaikytas bepročiu“, – apibendrino jis.
