Kodėl žmonės taip myli šunis? Manoma, kad egzistuoja ir genetinis paaiškinimas ()
Ar mylite šunis? Na, tikriausiai tai ne pats gudriausias klausimas, nes didžiajai daliai pasaulio žmonių šuo yra geriausias draugas. Jie ištikimi, gražūs, mieli, linksmi ir draugiški – tačiau be šių visiems priimtinų, charakteristikų, greičiausiai egzistuoja ir genetinis paaiškinimas, kodėl mums taip patinka šunys.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mokslininkai neseniai atrado, kad meilė šunims gali būti užkoduota žmogaus DNR. Ankstesni tyrimai mums jau parodė, kad žmonėms, kurie vaikystėje turėjo šunį arba dažnai prie jų būdavo, išsivysto trauka šiems gyvūnams – tačiau šį kartą mokslininkams buvo įdomiau sužinoti, ar meilė šunims pasireiškia dėl genetikos.
Norėdami tai išsiaiškinti, jie ėmė nagrinėti didžiausią pasaulyje Švedijos dvynių registrą, kuriame yra daugiau nei 85 000 įrašų. Čia jie ieškojo užuominų, kurios turėjo padėti susieti genetiką su meile šunims. Dvynių tyrinėjimas leido mokslininkams palyginti dviejų individų genetinius ir elgesio duomenis.
Tyrinėjami dvyniai buvo tiek monozigotiniai – tie, kurie dalijasi vienu genomu – ir dizigotinai – tie, kurie dalijasi tik puse savo genų. Tai padėjo nustatyti, ar noras įsigyti šunį atsiranda iš aplinkos, ar vis dėl to yra užkoduotas DNR. Peržvelgę dvynių duomenis ir šunų registro duomenis (Švedijoje reikalaujama, kad kiekvienas šuo būtų oficialiai užregistruotas), mokslininkai apskaičiavo, kad iš 85 542 dvynių 8503 turėjo šunį.
Galiausiai tyrimo autoriai sukūrė kompiuterinį modelį, kuriame galėjo pamatyti panašumus tarp tų dvynių, kuriems noras įsigyti šunį kilo iš aplinkos – ir tų, kuriems įtakos galėjo turėti genetika. Mokslininkai nustatė, kad prognozuoti, kuris žmogus įsigys šunį, yra daug lengviau atsižvelgus į genetiką, o ne į aplinkos faktorius. Pasak tyrimo, DNR įtaką šuns įsigjimui turėjo 51 proc. vyrų ir 57 proc. moterų.
„Šie duomenys yra svarbūs tuo, kad jie rodo, jog tyrimai, teigiantys, kad šuns turėjimas pasitarnauja sveikatai, iš dalies gali būti paaiškinami genetika“, – sakė tyrimo bendraautorė Carri Westgarth.
2017 metais mokslininkai paskelbė, kad šuns turėjimas gali sumažinti širdies ligų riziką – mat šie gyvūnai suteikia emocinės paramos ir skatina mus daugiau judėti ar sportuoti. Nauji rezultatai rodo, kad genetika iš dalies gali paaiškinti ir fizines bei psichines sveikatos tendencijas šunų savininkuose. Nors mokslininkai ir negalėjo nustatyti, kuris genas yra atsakingas už simpatiją šunims, jie nustatė, kad „tiek genetika, tiek aplinkiniai faktoriai turi svarbų vaidmenį pasirenkant ar suaugus žmogus turės šunį ar ne“.
„Dabar bandysime išsiaiškinti, kuris genas yra atsakingas už meilę šunims – o vėliau žiūrėsime ir kaip jis susijęs su žmogaus asmenybės bruožais bei kitais veiksniais – pavyzdžiui, alergija“,- teigė tyrimo bendraautorius Patrikas Magnussonas. Tyrimas buvo publikuotas „Scientific Reports“ žurnale gegužės 17 dieną.
Parengta pagal „Live Science“.
