Mokslininkai įspėja, kad prisižaidėme: dėl klimato kaitos vorai darosi piktesni  (1)

Stipriai ir sparčiai besikeičiantis klimatas turės didelį neigiamą poveikį, kurio iki šiol nenumatėme. Mokslininkai teigia ką tik nustatę vieną tokį poveikį: vorai darosi tikrai piktesni, rašoma straipsnyje sciencealert.com.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Dėl šylančio klimato galime daug dažniau susidurti su atogrąžų audromis, kurios bus gerokai stipresnės. Mokslininkai taip pat prognozuoja, kad vis dažniau patirsime vadinamuosius „juodosios gulbės“ oro reiškinius, kurie taip vadinami dėl savo precedento neturinčio nuožmumo.

Taip pat paaiškėjo, kad agresyvesni vorai lengviau ištveria audringus orus, todėl perduos savo charakteristikas ateinančioms kartoms.

„Labai svarbu suprasti šių „juodosios gulbės“ oro reiškinių aplinkosauginį poveikį evoliucijai ir natūraliai atrankai, – sakė McMasterio universiteto evoliucinis biologas Jonathanas Pruittas. – Kylant jūrų lygiui, atogrąžų audrų tik daugės. Todėl dabar labiau nei bet kada turime įvertinti šių audrų ekologinį ir aplinkosauginį poveikį gyvūnams.“

Kalbant apie aplinkosauginį poveikį vorams, jis aiškiausiai matomas tyrinėjant anelosimus studiosus rūšies vorus, gyvenančius visoje Šiaurės ir Pietų Amerikoje, įskaitant Meksikos įlankos ir rytines pakrantes, kurias talžo nuo gegužės iki lapkričio per Atlanto vandenyną keliaujantys atogrąžų ciklonai.

Paprastai šie vorai gyvena kolonijomis trimačiuose voratinkliuose. Tokiuose virš vandens (upių ir ežerų) kabančiuose voratinkliuose gali gyventi keli šimtai voro patelių. Tačiau tai nėra laimingi voriukai, taikiai gyvenantys ir besidalijantys ta pačia erdve. Šios rūšies vorai demonstruoja du itin skirtingus elgesio fenotipus. Kai kurie vorai yra tolerantiškesni ir santykinai taikūs, o kiti gerokai agresyvesni. Abiejų tipų vorai gali kartu sugyventi, tačiau kuo daugiau agresyvesnių vorų kolonijoje, tuo agresyvesnė visa kolonija. Ir tokia agresija yra paveldima.

Agresyvesni vorai greičiau reaguoja į tiek į plėšrūnus, tiek ir į grobį. Jie taip pat dažniau puola saviškius ir suvalgo jų kiaušinėlius ir tos rūšies patinėlius. Taigi tokie vorai kur kas geriau pasirūpina savimi, kai ištinka bėda.

„Kolonijos agresyvumas tarp anelosimus studiosus rūšies vorų perduodamas iš karto į kartą patelės dukrai ir yra vienas pagrindinių veiksmų, lemiančių vorų išgyvenamumą ir produktyvumą atsižvelgiant į specifines arealo ir vietos sąlygas, – savo išvadose teigia mokslininkai. – Plačiau kalbant, vorų agresyvumas yra susijęs su arealo ištekliais, kurie varijuoja priklausomai nuo atogrąžų ciklonų.“

Siekdami nustatyti tokių audrų poveikį vorų agresyvumui, mokslininkai laukė, kol bus pranešta apie artėjančią audrą, ir toje vietoje paėmė vorų kolonijos mėginių. Mokslininkai sugrįžo po 48 valandų po audros ir vėl paėmė mėginių.

Jie taip pat užfiksavo kiaušinėlių skaičių kiekvienoje kolonijoje ir voriukų išgyvenamumo rodiklį. Iš viso mokslininkų komanda praėjusiais metais pasirinko tris didelius ciklonus ir paėmė mėginių 240-yje vorų kolonijų. Mokslininkai palygino duomenis iš audrų paveiktų vietų ir kontrolinių vietų, kurios nebuvo audrų kelyje.

Išgyvenamumo lygis per pirminį ciklono smūgį iš tiesų buvo gana didelis: išgyveno 75,42 proc. kolonijų. Tačiau ilgainiui kiaušinėlių skaičius mažėjo, kaip ir voriukų išgyvenamumas. Tačiau tokie pokyčiai buvo nevienodi tarp agresyvių ir taikių kolonijų.

„Po atogrąžų ciklonų agresyvesnėse kolonijose buvo padėta daugiau kiaušinėlių ir iki žiemos pradžios išgyveno daugiau voriukų. O kontrolinėse vietose tendencija buvo priešinga“, – konstatavo mokslininkai.

„Ši tendencija stebėta daugelio audrų atveju, joms skiriantis dydžiu, trukme ir intensyvumu. Tai rodo, kad šis poveikis nėra išskirtinis, tačiau yra tvirtas evoliucinis atsakas, išliekantis per audras vietose, esančiose 5 laipsnių platumoje“, – nurodė mokslininkų komanda.

Kodėl taip yra, nėra iki galo aišku, bet manoma, kad iš karto po audros sumažėjus maisto ištekliams, konkuruojančios vorų rūšys tampa agresyvesnės, nes reikia daugiau agresyvių individų apginti koloniją nuo antpuolių.

Galiausiai mokslininkai spėja – vorų patelės veikiausiai būna per daug užsiėmusios mėgindamos rasti maisto ir apsaugoti savo išteklius, kad galėtų skirti laiko motiniškam rūpesčiui. Dėl to jauniems vorams greičiau išvysto išgyvenamumo įgūdžiai.

Taigi tam tikra prasme savo veiksmais keisdami klimatą žmonės artėja prie piktų vorų apokalipsės.

Šio mokslinio darbo išvados buvo paskelbtos žurnale „Nature“.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(6)
(8)
(-2)

Komentarai (1)