Kas labiau tukina žmogų - riebalai ar cukrus? Kas blogiau - duona ar saldumynai?

^itos teorijos šalininkai dažnau užmiršta/ignoruoja svarbų faktą: skirtingam maistui pasisavinti reikia ir skirtingo laiko ir skirtingo energijos kieko. Virškinimas pats savaime yra energijai imlus procesas, todėl jei suvalgei lašinių x kalorijų, ir tą patį x kalorijų cukraus pavidalu, organizmas gaus x minus pasisavinimo sąnaudos, kurios daug didesnės lašinių atveju (neveltui po "sunkaus" maisto nesidirba, norisi prigulti - organizmas energiją meta virškinimui, nelieka kitkam, kur po šokoladinio batonėlio, gali toliau kibti į darbus). Realiai čia kaip su malkom ir benzinu - energijos kiekis gali būti vienodas (paėmus skirtingus masės kiekius), bet kol malkas susiskaldysi, kol pečiuj sudegs...

Per daug faktorių, kad būtų galima nors kažką tiksliai pasakyti. Pažiūrėk kad ir į pietryčių aziją, liūto dalis maisto - angliavandeniai, o problemų su nutukimu jokių. Šiauriečiai, įskaitant mus, visada valgė riebų maistą ir vėlgi niekada jokių ypatingų problemų su nutukimu neturėjo. Sakyčiau organizmas ilgainiui prisitaiko prie plius minus bet kokios dietos. Nutukimo priežastys ne maisto produktuose, o kažkur kitur, galbūt gyvenimo būde, galbūt, bendram taršos lygyje, o gal ir prastėjančiam genofonde dėl per geros medicinos. Nors Lietuvoje ir dabar (bent jau vizualiai) beveik nepastebiu žmonių, kuriuos būtų galima pavadinti nutukusiais.

Čia standartinis varinatas: ar durnas, nes ubagas, ar ubagas, nes durnas? Nepasiturintys žmonės šlamštmaistį valgo dėl kelių priežasčių: a) priklausomybė: jei pradedi valgyti š prifarširuotą skonio stipriklių, joks natūralus maistas tau nebepatiks, bus neskanu, nenorėsi, grįši prie to šlamšto vėl ir vėl. Tas maistas nesiskaitant su pasekmėmis yra padarytas "bukai" skanus, jo taikinys - kvailas, menkai išsilavinęs žmogus, kuris gyvenime neturėjo progos susipažinti su normaliu maistu, išsiugdyti skonio. Pagal taikinį ir savybės: maža kaina, kokybės sąskaita, kad įpirktų + skonio stiprikliai, kad pirktų. Tokie valgytojai yra maži vaikai (kurie, beje irgi skaudžiai kimba ant šlamštmaisčio kabliuko) pagal savo skonio supratimą ir sėdi "ant adatos". Atsiminkime save vaikus: saldu, vadinasi skanu, sūru be kompromisų į įmantresnius skonius, vadinasi skanu. Tie, kuriem tėvai nepataikavo su tokiu skoniu (t.y. tėvai, kurie buvo pakankamai apsišvietę, kad suprastų, jog š su daug cukraus vaikui duoti negerai), dirbo savo darbą, supažindino su maistu, o ne "sasyskų" mažyliams nupirko - išaugo, o kita, didelė dalis visuomenės liko tie vaikai ir tunka ir serga nuo šlamšto. Iš serijos: "Man tai patinka tas vynas kur saldesnis, žinai. Nu kas gali tuos rūgščius gerti, nesuprantu. Visokie stoutai tai ne man, aš radlerį mėgstu. Snobai išsigalvoja. ladsbergiai kolūkius pavogė." b) tingėjimas: nepasiturintys žmonės 9/10 yra tinginiai, jie tingi darbe, versle, gyvenime, todėl jie ir nepasiturintys. Jie Tingi ir virtuvėje, jiems reikia pusfabrikačių, arba, blogiausiu atveju mėsos gabalo, kurį galės įmesti ė puodą ir virti žiūrėdami kakadu tris valandas su kruopom. Jie tingi gaminti, o pagamintas geras maistas/geri pusfabrikačiai yra brangūs, todėl jie ne gamina kažką patys, bet tingi toliau ir perka š pusfabrikačius pigiai. Jų logika: kam darytis koldūnus pačiam, jei gatavi šaldyti išeina net 5 ct pigiau. Jiems net nekyla mintis: o kodėl taip yra? Tingėjimas nemėgsta klausimų ir jų nekelia, nes atsakymai gali priversti pajudinti subinę. c) nemokėjimas: elementarių žinių trūkumas, prasta šeima, nemokėjimas gaminti ir nesupratimas, kuo šlamštmaistis skiriasi nuo maisto. P.S. Pats akivaizdžiai matau: šeimai nusipirkti krūvą kokybiškų, net ir tų "ekologiškų"daržovių, kruopų, pupinių produktų ir truputį mėsos savaitei kainuoja pigiau, negu išvažiavus žmonai su vaikais nusipirkti greitai paruošiamo šlamšto dviem dienom (iš serijos "negi gaminsiu sau vienam").

Mano aplinkoje nėra nei tinginių (nu gerai, vienas yra), nei nepasiturinčių, nepaisant to, beveik niekas nemoka gaminti, absoliučiai. Mano žmonai net kiaušinienė yra iššūkis, kartais atrodo tiesiog neįmanoma sugadinti visiškai banalaus patiekalo, bet kiekvieną kartą man įrodoma, kad dar ir kaip įmanoma. Ta proga namuose periodiškai visi restoraną organizuoja, kur aš - amžinas virėjas. Beje, tas vienintelis pažįstamas tinginys puikiai gamina Galbūt klystu, bet man atrodo, kad taip yra dėl to, kad vaikystėje niekas nemoko vaikų gaminti. O turėtų, tiek namuose, tiek mokykloje, tiek mergaites, tiek ir berniukus.

Ir šį posakį labiausiai mėgsta kiaunė su aptempta leopardine suknele ant storo užpakalio valganti MC restorane ir vakare besimėgaujanti sidriuku ar vynu (tuo kur saldesnis už tris dvim be akcijos), skambant romantiškam rusiškam popsui fone, jos mamos nerenovuoto blokinio namo butuke, įrengtame barokinio kičo stiliumi. Š yra Š, net jei jis ir skanus, o dėl skonio tikrai nėra ko ginčytis. Nesutinku, tik su galvojimu, kad jis neišugdomas. Jis išugdomas, ir išugdomas viskam: muzikai, literatūrai, dailei, architektūrai, gėrimams, maistui... Atbukinti jusles kilogramais cukraus ir druskos taip pat lengva kaip ir klaikiu popsu, "meilės romanais" ar pilies gatvės "paveikslais". Dažnai vien pasakymo žmogui paieškoti ko nors tame, ką jis valgo, geria, mato ar girdi, jei jis nuoširdžiai to paieško, pakanka pradėti judėti pirmyn nuo cukraus vatos ir fanų dešrelių. Pabandyk eksperimentą: savaitę sumažink druskos ir cukraus kiekį savo maiste 50 proc., o po to padidink iki 75 proc. buvusio kiekio - viskas atrodys labai sūru/saldu ir bus net sunku suvokti, kaip galėjai valgyti tą 100.

kiek zinau tokios pamokos buna. bet jos lygtai neprivalomos, o is pasirenkamu dalyku.

Ir arklys kariamas pripranta O man ir taip gerai, arbata ir kava turi būti saldi. Nematau jokiu priežasčiu bandyti prisimesti arkliu.