Žmonijos istorija - progresas, menas ir technologijos. Tačiau už šios gražios uždangos - karai, prievarta ir kankinimai. Tik pažvelkite į šį geležinį sostą - ar galite save įsivaizduoti jame?

Geležinis sostas ar kėdė pirmiausia atsirado viduramžių Europoje, tačiau panašūs įrenginiai naudoti visame pasaulyje. Tai - medinė kėdė, dažnai pagaminta gero meistro rankomis ir pasižyminti įmantriomis formomis, su daugybe mažų geležinių dyglių. Tai - kalvių ir stalių rankų darbo vaisius - gražus amatininkų bendradarbiavimo pavyzdys.

Dabar iš to galbūt ir juokiamės, tačiau kadaise vien šio baldo vaizdas kėlė šiurpą. Tai - požemių kankinimo įrenginys, sukurtas kalinių prisipažinimams išgauti. Žmogus šioje kėdėje buvo sukaustomas odiniais dirželiais ir žalvario apykojėmis. Dygliai pradurdavo odą ir įsirėždavo į raumenis, tačiau gilyn neprasibraudavo. Žmogus imdavo kraujuoti, o kiekvienas judesys atnešdavo vis daugiau skausmo. Tačiau tai toli gražu nebuvo didžiausia kančios dalis.

Taip kankinamas žmogus buvo tardomas, todėl dažnai pasitelktos papildomos priemonės. Pavyzdžiui, po kalinio kojomis ar tiesiai po kėde būdavo užkuriama ugnis. Ji priversdavo žmogų dar labiau muistytis. Iš tikrųjų, daugelis prisipažindavo būtais ar nebūtais nusikaltimais dar prieš atsisėsdami į geležinę kėdę. Dažnai kol vienas kalinys būdavo kankinamas, kitas turėdavo tai stebėti. Geležinis sostas buvo labiau ir psichologinio poveikio priemonė.

Žmogus ant geležinio sosto mirdavo ne iš karto. Kartais tam prireikdavo kelių dienų. O kartais kalinys būdavo paleidžiamas ir įmetamas į vienutę, kur mirdavo prasidėjus infekcijai. Juk tie patys dygliai kankindavo visus kalinius ir niekas jų niekada nevalydavo.

Geležiniu sostu buvo kankinami nesantuokinių santykių turintys žmonės, burtininkai ir raganiai, žmogžudžiai. Tai beveik niekada nebuvo bausmė - po šiais kankinimais išgauto prisipažinimo dar laukė ir tikroji bausmė - plakimai, vienutė ar nukirsdinimas. Tokios kėdės Europoje naudotos iki 19 amžiaus pradžios.

Komentarai ()