Tiršti dūmai uždengia dangų virš Ijeno kalno, o ore tvyro sudegusių degtukų kvapas. Iš Indonezijos Rytų Javos provincijoje veikiančio ugnikalnio vidaus sklinda nuodingos medžiagos, sunkiai suderinamos su žmogaus gyvybe: jos graudžia akis, degina plaučius ir ėda odą. Tačiau nuo 1968 metų Ijeno kalno sieros kasėjai drąsiai žengia į šį neprognozuojamą dujų debesų ir itin įkaitusių fumarolių labirintą, kad išgautų tai, ką vadina „velnio auksu“, ir nugabentų jį į pakalnę, skelbia „The National Geographic“.

Ijeno kalne veikia viena iš paskutiniųjų pasaulyje sieros kasyklų. Iki šiol daugiau nei du amžius kvapą gniaužiančiais vaizdais mokslininkus ir keliautojus viliojęs kalnas pastaruosius kelis dešimtmečius yra prieštaringai vertinama turistų atrakcija.

„Velnio auksas“

Kiekvieną dieną sieros kasėjai sunkiai tamsoje kopia Ijeno kalno šlaitu, o vėliau leidžiasi į jo kraterį, kur čia įrengtu keraminių vamzdžių tinklu pumpuojamos dujos, padedančios susiformuoti sierai. Toksiškų dūmų ir karščio apsupti kasėjai skaldo susiformavusius blokus ir maždaug 70–90 kilogramų svorio blokus dukart per dieną neša iš kraterio. Už vieną tokią kelionę kasėjai gauna vidutiniškai penkis JAV dolerius.

Maždaug antrą valandą nakties, kai pirmieji kasėjai ima kopti į kalną, šimtai turistų jau plūsta prie kraterio stebėti jo mėlynųjų ugnių, matomų tik naktį. Kraterio viduje plytinis turkio spalvos ežeras be galo gražus, tačiau taip pat yra apgaulingai pavojingas: pH lygis jame yra žemesnis nei akumuliatoriuje esančios rūgšties. Tai yra didžiausias Žemėje rūgšties ežeras, kuriame lengvai gali ištirpti metalas.

Turizmas ar vojerizmas?

Įvairios ekskursijos į kasyklas yra laikomos kultūrinio paveldo turizmo forma. Tokios ekskursijos rengiamos visame pasaulyje – nuo Afrikos iki Australijos. Tačiau skirtingai nuo Ijeno kalno, dauguma dar išlikusių kelių tokių ekskursijų vietų iš esmės yra paverstos muziejais.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad turistus tokios vietos traukia, nes sukelia tam tikrą malonumą stebint pavojingą, tačiau žadą atimantį objektą. Viktoras Hugo tai yra pavadinęs „groteskiško ir gražaus deriniu, priešprieša klasikiniam tobulybės idealui“.

Mėgavimasis kančia

Pačiame sezono įkarštyje kalnas pritraukia daugiau nei tūkstantį turistų per dieną. Jie dažnai prašo nusifotografuoti su kasėjais mainais už nedidelius arbatpinigius. Kritikai sako, kad tai yra „skurdo turizmo“ forma, kuomet preke paverčiama žmogaus kančia.

„Turistai, rodos, mėgaujasi pasakodami istorijas, kaip išgyveno, esą, pavojingose situacijose. Tai panašu į pavojingų situacijų atkūrimą ar ekstremalias sporto šakas“, – mano Šiaurės Alabamos universiteto geografijos profesorius Michaelas Pretesas.

Kita vertus, turizmas taip pat gali būti galingas ekonominės plėtros įrankis ir padėti atskleisti prastas darbo sąlygas, nepriklausomai nuo to, kokios yra tikrosios apsilankymo ant šio kalno priežastys. Rytų Javoje turizmo sektoriuje dirba apie 200 tūkst. žmonių. Kasyba yra viena iš geriausiai apmokamų profesijų regione, ir šioje srityje dirbantys žmonės yra gerbiami bendruomenių nariai. Daugelis didžiuojasi savo fiziniais pajėgumais ir tuo, jog prisideda viliojant į salą turistus.

„Turistai yra laikomi nauja rūda, kurią reikia iškasti, ir, kaip ir metalai, jie turi potencialą paskatinti ekonomikos augimą“, – aiškina M. Pretesas, anksčiau tyrinėjęs veikiančias sidabro kasyklas Potosi, Bolivijoje.

Jo teigimu, toks kasybos turizmas daro daugiasluoksnį poveikį, nes atneša pajamų vietos viešbučiams, restoranams, parduotuvėms, transporto sektoriui ir šalia esančioms istorinėms vietoms.

Nepaisant potencialios naudos, rizika išlieka didelė. Daugelis kasėjų neišgali įsigyti tokių elementarių apsaugos priemonių kaip pirštinės ar kaukės, arba net atsisako jų, nes tai apsunkina darbą. Trumpalaikis itin koncentruoto sieros dioksido poveikis gali būti mirtinas, o dėl chroniško poveikio gali kilti kvėpavimo problemų, oro takų obstrukcijų, sutrikti plaučių funkcija.

Siekdami užkirsti kelią skurdžiai gyvenančių žmonių sudaiktinimui, etiško keliavimo ekspertai pataria turistams visai nefotografuoti žmonių arba paprašyti fotografuojamų subjektų leidimo.

Ugnies žiedas

Ijeno kalno, kaip turizmo ir kasybos vietos, ateitis yra neaiški. Indonezija yra išsidėsčiusi vadinamajame Ugnies žiede – maždaug 40 tūkst. kilometrų ilgio seismiškai aktyviame ugnikalnių ir tektoninių plokščių susikirtimo taškų žiede Ramiajame vandenyne. Skaičiuojama, kad čia yra 75 proc. visų pasaulyje veikiančių ugnikalnių, šiame regione įvyksta 90 proc. visų pasaulyje įvykstančių žemės drebėjimų.

Maždaug 5 mln. indoneziečių gyvena ir dirba prie veikiančių ugnikalnių, kur dirbama žemė yra derlingiausia. Vien tik Javos saloje gyvena 141 mln. žmonių. Tai yra viena tankiausiai apgyvendintų salų Žemėje.

Didžiausias kada nors užfiksuotas Ijeno ugnikalnio išsiveržimas įvyko 1817 metais, kai didžiuliai sprogimai truko kelias savaites. Liudininkių teigimu, anuomet pelenų debesis buvo toks tirštas, kad užtemdė Saulę. Pasklidusi rūgštis užnuodijo vandenį, o įvairios nuolaužos sugriovė žmonių bambukines trobeles.

Šiais laikais Indonezijos ir tarptautiniai mokslininkai nuolat stebi ugnikalnių veiklą ir ieško būdų, kaip sumažinti jų išsiveržimo riziką. Žemės drebėjimai ir sproginėjanti dujų prisotinta magma kelia grėsmę ne tik šalimais gyvenančioms bendruomenėmis: rūgšties ežero išsiliejimas būtų tikra katastrofa.

Praėjusių metų kovą šimtams žmonių, gyvenančių aplink Ijeno kalną, teko evakuotis, o 30 žmonių pateko į ligonines, kai ugnikalnis ėmė spjaudytis toksiškomis dujomis. „Dėl šio incidento visuomenei – turistams ar kasėjams – neleidžiama artintis prie kraterio iki tolesnio pranešimo“, – tuomet paskelbė Indonezijos nacionalinės nepaprastųjų situacijų tarnybos atstovas Sutopo Purwo Nugroho.

Tai buvo ne pirmas – ir tikrai ne paskutinis – kartas, kai lankytojams buvo uždrausta artintis prie ugnikalnio. Tačiau net ir iš tolo Ijeno kalno rusenantis krateris – toksiškas, gražus ir nesutramdomas – yra be galo įspūdingas.

Komentarai ()