Vyresnės kartos žmonės žino, kad negalima virinto vandens skiesti nevirintu – sutriks žarnynas. Niekas nežino, iš kur kilo šis įsitikinimas. Šiandien egzistuoja kelios teorijos, aiškinančios šį draudimą, bet nė viena jų nėra moksliškai pagrįsta.

Kodėl negalima?

Nes tikima, kad sumaišius virintą ir nevirintą vandenį, gresia:

• viduriavimas;
• pykinimas;
• vėmimas;
• pilvo skausmai;
• imuniteto susilpnėjimas ir įvairių lėtinių ligų atsiradimas bei paūmėjimas.

Žala sveikatai aiškinama įvairiomis teorijomis.

Štai pagrindinės jų:

• „Organizmas nesupranta, kas jam duodama, nes virintas vanduo yra negyvas, o nevirintas – gyvas.“ Manoma, kad virinimas neutralizuoja visas naudingas medžiagas. Bet iš tiesų nevirintame vandenyje iš naudingų medžiagų yra tik druskų. Vandeniui užvirus šiek tiek sumažėja jų koncentracija, bet visiškai jos neišnyksta. Taigi, tvirtinimas apie „mirusį vandenį“ – mitas.
• „Nevirintas vanduo turi atmintį, o virintas neturi. Juos sumaišius skystis tampa nevienalytis ir kenksmingas“. Apie vandens atmintį kalbama gana seniai, tačiau jokių patvirtinimų nerasta. Dažnai už tokių kalbų slypi banalus žmonių apgaudinėjimas pardavinėjant „įkrautą“ vandenį (kuris neva atneša sėkmę, laimę, gydo tam tikras ligas ir pan.)
• „Sumaišius virintą ir nevirintą vandenį druskų sudėtis pasikeičia ir tai gali sukelti viduriavimą“. Tam tikra druskų kompozicija iš tiesų gali suveikti kaip laisvinamieji. Bet įprastame vandenyje druskos negali sudaryti tokių junginių.
• „Iš nevirinto vandens į dezinfekuotą virintą vandenį patekę mikroorganizmai ima katastrofiškai greitai daugintis“. Iš tiesų bakterijų dauginimuisi įtakos turi šiluma ir maistinė terpė (cukrus). Bet net esant palankioms sąlygoms reikia laiko, kad mikrooorganizmų kiekis išaugtų. Į šiltą saldžią arbatą įpylus nevirinto vandens, arbata suges per kokias 4 valandas.

Greičiausiai, šis perspėjimas atėjo iš senų laikų, kai geriamą vandenį žmonės semdavo iš upių ir šulinių. Gerti tokį vandenį nevirintą buvo pavojinga, o virinant skystis buvo dezinfekuojamas. Į šitokiu būdu dezinfekuotą vandenį įpylus nevirinto vandens visas virinimo poveikis buvo neutralizuojamas – į vandenį vėl patekdavo mikroorganizmų, kurie galėjo sukelti žarnyno sutrikimą ar infekciją.

Ar vis dėlto galima?

Teiginiai apie tai, kad sumaišytas virintas ir nevirintas vanduo kenkia, nėra moksliškai pagrįsti. Be to, jie abejotini net ir vertinant per paprasčiausią logikos prizmę. Iš esmės tokių veiksmų rezultatas tik vienas – atskiedus virintą vandenį nevirintu, skystis vėl tampa nevirintu.

Kalbant apie dezinfekavimą, nėra prasmės skiesti virintą vandenį nevirintu, nes tai neutralizuoja visą terminio apdorojimo poveikį. Jei nevirintame vandenyje yra virusų ir bakterijų, jų paklius į virintą vandenį ir jie ims daugintis. Net nedidelio užkrėsto vandens kiekio užtenka, kad sugestų visas virintas vanduo. Tačiau nevirintame vandenyje nebūtinai yra kenksmingų mikroorganizmų. Šiais laikais vanduo apdorojamas chloru, filtruojamas, todėl tinkamas gerti.

Kalbant apie pakitusią sudėtį, atskiedus virintą vandenį nevirintu tai praktiškai neturės poveikio priemaišų koncentracijai. Vandeniui šylant, chloras pasišalina su garais, o druskos virsta nuosėdomis ir nusėda ant kaitinimo elementų. Įpylus nevirinto vandens, skystyje vėl atsiranda priemaišų, kurios pasišalino terminio apdorojimo metu.

Taigi, klausimas, ar galima maišyti virintą ir nevirintą vandenį, analogiškas klausimui, ar galima gerti nevirintą vandenį. Jei jis švarus ir filtruotas – kodėl gi ne.

Taigi, teiginys, kad negalima maišyti virinto ir nevirinto vandens – prietaras, neturintis jokio mokslinio pagrindimo. Sumaišius, gautas skystis vėl būna nevirintas ir turi nevirinto vandens poveikį. Sveikatai tai pavojaus nekelia, jei tik vandens nepasisėmėte iš upės ar kito abejotino šaltinio. Tiesą sakant, nemažai žmonių mėgsta atsiskiesti karštą arbatą šaltu nevirintu vandeniu, ir nesiskundžia nei viduriavimu, nei kitais nemaloniais simptomais.
 

Komentarai ()