Lygiai prieš metus, 2018-ųjų lapkritį, zondas Voyager 2 paliko Saulės sistemą – kirto smūginę bangą, atskiriančią Saulės vėjo kuriamą heliosferą nuo tarpžvaigždinės erdvės. Šešeriais metais anksčiau tą padarė Voyager 1. Zondai skrieja truputį skirtingomis kryptimis, taigi jų duomenys leidžia nustatyti, kurios heliopauzės – heliosferos pakraščio – savybės yra būdingos visam regionui, o kurios yra specifinės konkrečiai vietai.

Be to, Voyager 2 turi plazmos tyrimams skirtą instrumentą, kurio analogas Voyager 1 sugedo prieš kelis dešimtmečius.

Praeitą savaitę paskelbti penki moksliniai straipsniai, nagrinėjantys penkių Voyager 2 prietaisų surinktus duomenis.

Abu zondai nustatė, kad plazma už heliosferos ribų yra šaltesnė ir tankesnė, nei viduje. Tiesa, ir jos temperatūra, ir tankis yra truputį aukštesni, nei tikėtasi – tai reiškia, kad tarpžvaigždinė plazma yra spaudžiama, bet kol kas neaiški spaudimo prigimtis. O štai magnetinio lauko linijos abipus heliopauzės yra lygiagrečios. Toks rezultatas visiškai netikėtas; kai jį užfiksavo Voyager 1, buvo manoma, kad tai tik lokali anomalija, bet dabar šią hipotezę galima atmesti. Vėlgi, paaiškinimo šiam reiškiniui kol kas nėra. Voyager 2 išskridimo vietoje heliopauzė, atrodo, yra šiek tiek „porėta“ – tarpžvaigždinėje erdvėje aptiktos Saulės vėjo dalelės, pabėgančios iš heliosferos.

Voyageriai duomenis dar rinks iki 2025 metų, taigi galima tikėtis dar daugybės naujų žinių, atsakymų ir naujų klausimų apie artimiausią Saulės sistemos aplinką.

Visi straipsniai publikuojami Nature Astronomy.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Komentarai ()