Mokslas nesugebėjo atlikti savo vaidmens – labai reikšminga dalimi dėl gausybės dezinformacijos, kuri buvo platinama didžiųjų iškastinio kuro bendrovių iniciatyva. Dėl to klimato kaita ir sėkmingi, efektyvūs jos stabdymo veiksmai liko be visuomenės ir politikų dėmesio, tvirtina Harvardo universiteto mokslo istorijos profesorė Naomi Oreskes.

Svetainėje „Common Dreams“ publikuotame straipsnyje N.Oreskes, kuri yra ne tik mokslo istorijos profesorė, bet ir afilijuota žemės bei planetos mokslų profesorė, tikina, jog tai yra didžiausia apgavystė pasaulio istorijoje. Arba apgavystė, kuri gali visiems laikams užbaigti žmonių istoriją. Tai yra pasakojimas apie tai, kaip klimato kaitos apgavystė skaudžiai sudorojo mokslą.

Rimti moksliniai tyrimai apie žmonių įtaką klimato kaitai vykdomi nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pabaigos. Politiniai lyderiai tą pačią temą gvildena maždaug nuo to paties laiko. Dar 1961 metais tuometis Oukridžo nacionalinės laboratorijos direktorius Alvinas Weinbergas anglies dvideginį pavadino „viena iš didžiausių pasaulio problemų“, nuo kurios sprendimo priklauso visos žmonių rasės ateitis. Praėjus trims dešimtims metų – 1992 m. – JAV prezidentas George'as Bushas pasirašė Jungtinių Tautų Klimato kaitos darbotvarkės susitarimą (UNFCCC), kuris žadėjo „konkrečius veiksmus planetos apsaugai“.

Bet šiandien, Australijoje ir Kalifornijoje siaučiant miškų ir krūmynų gaisrams, o Puerto Rikui dar neatsigavus po uragano Marijos smūgio, žinome, kad konkrečių veiksmų taip ir nebuvo sulaukta. Nepaisant šimtų mokslinių ataskaitų ir padėties įvertinimų, dešimčių tūkstančių recenzuotų mokslinių darbų ir nesuskaičiuojamo kiekio konferencijų klimato kaitos tema, problemos išvengti nepavyko ir šiandien žmogaus sukeltas globalinis atšilimas yra ne įspėjimas ateities kartoms, o reali šiandienos krizė.

Universitetai, fondai, bažnyčios ir pavieniai asmenys atitraukė savo investicijas iš iškastinio kuro verslo, o savo nepasitenkinimą, vedami šešiolikmetės mergaitės iš Švedijos, gatvėse rodo visos planetos gyventojai. Vaikai, protestuodami dėl labai tikėtino ateities praradimo, atsisakė penktadieniais eiti į mokyklą. Ir jeigu įdomu, kiek laiko vyksta svarstymai ir nieko nedarymas, tai šių metų gruodį įvyks jau 25-asis UNFCCC dienotvarkės dalyvių suvažiavimas.

Mokslininkai, sprendžiantys klimato kaitos klausimą, šio straipsnio autorei yra sakę, kad kadaise jie galvojo, jog jei jie atliks savo darbą, politikai priims jų pateikiamą informaciją ir jos pagrindu priims atitinkamus sprendimus. Žinoma, nieko panašaus nenutiko. Visame pasaulyje nutiko įvairių dalykų, tik ne sprendimų priėmimas pagal moksliškai pagrįstas žinias. Dar blogiau – mokslininkai savo tikslo ir poveikio politikams nepasiekė didele dalimi dėl to, kad didžiosios iškastinio kuro bendrovės vykdė milžinišką dezinformacijos kampaniją, kuri sėkmingai nukreipė dėmesį nuo klimato kaitos klausimų ir blokavo bet kokius reikšmingus veiksmus, kurie galėjo padėtį pagerinti.

Klimato kaitos problemos sušlavimas po abejonių kilimu

Daugiausia dėmesio kalbant apie dezinformacijos kampanijos istoriją tenka įmonei „ExxonMobil“ – iš dalies dėl to, kad yra aiškiai aprašyti skirtumai tarp įmonės viešosios pozicijos klimato kaitos atžvilgiu ir įmonės vadovų pasisakymų (ir veiksmų) privačioje aplinkoje. Visai neseniai Niujorko mieste pradėtas nagrinėjimas teisinės bylos, kurioje įmonė yra kaltinama investuotojų klaidinimu. Masačusetso valstijoje kitoje byloje „ExxonMobil“ yra kaltinami vartotojų klaidinimu.

Ir tai – toli gražu ne vienintelis dezinformacijos kampanijos kaltininkas. Daugiau nei 30 metų beveik visa iškastinio kuro pramonė ir jos sąjungininkai neigė tiesą apie antropogeninę klimato kaitą. Jie sistemingai klaidino viso pasaulio valstybių žmones ir tikslingai prisidėjo prie nesiliaujančių bandymų diskredituoti klimato mokslą bei mokslininkus ir visuomenei pateikdavo klaidinančią informaciją. Tokia veikla labai kruopščiai aprašyta N.Oreskes ir kolegų parengtoje ataskaitoje „How Americans Were Deliberately Misled about Climate Change“ bei jos 2010 metais išleistoje knygoje ir 2014 m. filme „Merchants of Doubt“.

Gana prastos, bet žiūrėti tinkamos kokybės visos apimties filmą galima peržiūrėti čia:

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tie iškastinio kuro pramonės sąjungininkai buvo tokios organizacijos, kaip „Global Climate Coalition“, „Cooler Heads Coalition“, „Informed Citizens for the Environment“ ir „Greening Earth Society“.

Tos organizacijos pūtė į tą pačią dūdą, kaip ir „ExxonMobil“ bei viešai skelbė abejones mokslu ir neigė mokslininkų išvadas. Jos teigė, kad nesame tikri, ar klimato kaita apskritai vyksta, kad nėra vienos mokslu grįstos nuomonės, kad žmonija galėtų greitai prisitaikyti prie bet kokių vykstančių aplinkos pokyčių, kad kintančio klimato problemų sprendimas sugriautų valstybines ekonomikas. Dvi iš šių grupių – „Informed Citizens for the Environment“ ir „Greening Earth Society“ – iš tiesų buvo anglies pramonės prekybinės asociacijos įsteigtos ir finansuojamos organizacijos, kurioms buvo suteiktas „vietos gyventojų iniciatyvinių grupių“ pavidalas.

Panašias idėjas skleidė ir idėjų kalvių tinklas, skelbęs, kad visuomenės problemas galima išspręsti laisvosios rinkos įrankiais. Šis institutų tinklas taip pat palaikė glaudžius ryšius su iškastinio kuro pramone. Pavyzdžiui, George'o C.Marshallo institutas, Cato institutas, Competitive Enterprise institutas, American enterprise institutas, Heartland institutas. Neretai šių įstaigų politiškai motyvuoti pranešimai buvo pateikiami tokiu formatu, kad atrodytų panašūs į tikras mokslines ataskaitas, kuriose esančią informaciją iškastinio kuro pramonė norėjo paneigti.

Pavyzdžiui, 2009 metais Cato institutas publikavo ataskaitą, kuri savo formatu, išdėstymu ir struktūra buvo beveik neatskiriama nuo JAV vyriausybės užsakymu atlikto JAV Nacionalinio klimato vertinimo. Žinoma, šios Cato instituto ataskaitos informacija neturėjo nieko bendro su tikrojoje ataskaitoje buvusiais realiais moksliniais duomenimis. Kuro pramonė dezinformaciją skleidė ir per prekybines asociacijas, įskaitant Amerikos teisės mainų tarybą, Amerikos naftos institutą, Amerikos prekybos rūmus, JAV Nacionalinius juodaodžių prekybos rūmus, JAV Nacionalinę gamintojų asociaciją.

Ir idėjų kalvės, ir prekybinės organizacijos ėmėsi klimato mokslininkų asmeninių reputacijų juodinimo. Vienas iš pirmųjų žinomų tokių atvejų buvo išpuolis prieš Lawrence'o Livermore'o nacionalinės laboratorijos mokslininką Benjaminą Santerį, kuris įrodė, kad stebimo pasaulinės temperatūros augimo negalima paaiškinti Saulės spinduliuotės suaktyvėjimu. Šis mokslininkas buvo prestižinės JT institucijos – Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos – antrosios klimato ataskaitos pagrindinis autorius, atsakingas už skandalingą 1995 metais paskelbtą išvadą, jog „įrodymų visuma rodo akivaizdžią žmonių įtaką klimato sistemai“.

B.Santeris tapo George'o C. Marshallo institutui ir Pasaulinei klimato koalicijai atstovaujančių mokslininkų aršių ir galimai šmeižikiškų išpuolių taikiniu – šie kaltino klimatologą sukčiavimu. Kiti klimatologai – Michaelas Mannas, Jonathanas Overpeckas, Malcolmas Hughesas, Ray'us Bradley, Katharine Hayhoe ir pati šio straipsnio autorė Naomi Oreskes – patyrė priekabiavimą, įsilaužimus į elektroninio pašto paskyras, politiškai motyvuotą informacijos laisvės puolimą.

Melo srautas

Darant įtaką JAV politikams visu grožiu atsiskleidė naftos pramonės „sąjungininkai“. Pavyzdžiui, parėjusių metų spalį prieš Atstovų rūmų priežiūros komitetą, klausymuose apie klimato kaitą, stojo vienintelis respublikonų partijos iškviestas liudininkas – grupės „Energy45“ įkūrėjas ir prezidentas Mandy Gunasekera. Anot jo, šios grupės vienintelis tikslas yra „palaikyti Trumpo energetikos dienotvarkę“.

„Energy45“ yra dalis platesnės grupės, kuri gana atvirai pasivadino „CO2 Coalition“. Tai, kaip įvardino N.Oreskes, yra puikus „klimato neigimo zombių“ pavyzdys – klimato neigėjų „senoji gvardija“, staiga atgimusi nauju pavidalu. Būtent šiuo atveju šimtmečių sandūroje George'o C.Marhallo institutas buvo pagrindinė dezinformacijos apie klimato kaitą skleidimo priemonė. Nuo 1974 iki 1999 metų šio instituto direktorius Williamas O'Keefe'as taip pat buvo Amerikos naftos instituto generalinis direktorius. Marshallo institutas užsidarė 2015 metais, tačiau jau po kelerių metų atgimė kaip „CO2 Coalition“.

Minėtame komiteto klausyme išsakyti respublikonų teiginiai parodo, kaip smarkiai klimato dezinformacijos kampanija paveikusi šios partijos narius ir kokia tai yra neatsiejama Donaldo Trumpo administracijos mąstysenos dalis. Štai šeši jų pateikti „faktai“:

1. Klaidinantis teiginys, kad klimato kaita bus „švelni ir suvaldoma“.

Nėra jokių mokslinių įrodymų, kurie palaikytų tokį teiginį. Priešingai – yra šimtai mokslinių ataskaitų ir straipsnių, kurie parodo, jog vidutinės temperatūros padidėjimas dviem laipsniais sukels sunkių, galimai katastrofiškų pasekmių „sveikatai, gyvenimo kokybei, maisto šaltinių saugumui, vandens ištekliams, žmonių saugumui ir ekonominiam augimui“. Naujausia JT IPCC ataskaita neseniai skelbė, kad siekiant išvengti pačių žalingiausių klimato kaitos poveikių „reikės skubių ir radikalių energetikos, infrastruktūros ir pramoninių sistemų pokyčių“.

JAV padažnėję uraganai ir vis dažniau siaučiantys miškų gaisrai JAV, Europoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje parodė, kad klimato kaita jau yra mūsų gyvenimo dalis ir ta dalis yra sunkiai suvaldoma. Grėsmingai skamba ir JAV Karo koledžo išvada, kad „JAV Gynybos departamentas yra grėsmingai nepasiruošęs nacionalinėms saugumo problemoms, kurias sukels dėl klimato kaitos atsiradę pasauliniai saugumo iššūkiai“. Jei nepasiruošęs Pentagonas, tai vargu ar galima tikėtis, kad apskritai kas nors JAV (ar apskritai pasaulyje) tam yra pasiruošęs.

2. Klaidinantis teiginys, kad pasaulinio klestėjimo pagrindas yra iškastinio kuro ekonomika.

Niekas neneigia, kad iškastinis kuras buvo Pramonės revoliucijos variklis, smarkiai prisidėjęs prie šimtų milijonų žmonių abipus Atlanto vandenyno ir dalyje Azijos gyvenimo kokybės pagerėjimo. Tačiau teiginys, kad iškastinis kuras ir šiandien yra pasaulinio klestėjimo pagrindas pačiu geriausiu atveju yra tik iš dalies tiesa, nes dėl jo ant kortos pastatoma visa pasaulio ateitis. Visą pasaulį keičiančios šiltnamio dujų emisijos, atsirandančios dėl iškastinio kuro naudojimo kelia grėsmę ir jau turtingų valstybių klestėjimui, ir dar besivystančių valstybių ekonominiam augimui. Buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas Nicholasas Sternas, vienas stipriausių ekspertų kalbant apie klimato kaitos įtaką ekonomikai, šią situaciją nusako labai lakoniškai ir tiksliai: „Augimas anglies pagrindu yra save naikinantis.“

3. Klaidinantis teiginys, kad iškastinis kuras yra „pigi energija“.

Iškastinis kuras nėra pigus. Kai priskaičiuojamos ir išorinės šio kuro sąnaudos – ne tik išgavimas, perdirbimas, paskirstymas ir pelno gavimas, bet ir poveikis mūsų gyvenimams (gaisrai, audros, potvyniai, poveikis sveikatai ir visa kita, ką atmosferai duoda anglies dvideginio perteklius) – nėra nieko brangesnio. Tarptautinis valiutų fondas paskaičiavo, kad, be to, ką vartotojai už iškastinį kurą sumoka degalinėse, už namų šildymą ir elektrą, jau dabar iškastinis kuras pasauliui kasmet kainuoja papildomai daugiau nei 5 trilijonus JAV dolerių. Ne milijardus, o trilijonus. Kitaip tariant, visi mes mokame milžiniškas, bet daugelio nepastebimas subsidijas už naftą, dujas ir anglį, kurios naikina mūsų civilizaciją. Šios subsidijos jau dabar pasireiškia žala gamtai, ankstyvomis mirtimis dėl oro taršos, transporto grūstimis.

4. Klaidinantis teiginys apie skurdą ir iškastinį kurą.

Mintį, kad iškastinis kuras yra geriausias būdas patenkinti skurstančių pasaulio valstybių energetinius poreikius, aktyviai skleidžia „ExxonMobil“. Bet pati idėja, kad „ExxonMobil“ staiga prabudo sąžinė ir parūpo skurstantys pasaulio piliečiai, žinoma, yra labai sunkiai įtikinama – antraip šios įmonės vadovai neplanuotų reikšmingo kuro išgavimo padidėjimo nuo dabar iki 2030 metų ir neignoruotų klimato kaitos grėsmės. Ir popiežius Pranciškus, ir žmogaus teisių gynėja, buvusi Airijos prezidentė Mary Robinson, ir buvęs JT generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas, ir daugybė pasaulio mokslininkų bei skurdo mažinimo šalininkų ne kartą yra pasakę, kad klimato kaita visų pirma ir stipriausiai smogs tiems, kurie gyvena skurdžiau. Būtent jie bus pirmieji, priversti palikti savo namus ir šalis, būtent jiems teks migruoti vis priešiškesniame pasaulyje, kuriame auga vis aukštesnės sienos, jie pirmi pajus žudančius karščius. Jeigu iškastinio kuro bendrovėms bent kiek rūpėtų skurstantys žmonės, jos visų pirma keistų verslo modelius, kurie dabar yra grįsti naftos ir dujų išgavimu. Šio argumento ciniškumas yra pribloškiantis.

Maža to, nors negalima nesutikti, kad skurstantiems žmonėms reikalingi nebrangūs energijos šaltiniai, netiesa, kad jiems reikalingas iškastinis kuras. Daugiau nei milijardui pasaulio žmonių reikia prieigos (arba patikimos prieigos) prie elektros šaltinių, tačiau daugelis jų tiesiog negali prisijungti prie elektros tinklo, nes yra per toli. Jiems iškastinis kuras net nepadėtų. Tokioms bendruomenėms kur kas patikimesnis ir protingesnis poreikių patenkinimo būdas būtų saulės ir vėjo jėgainės – tik jos gali būti greitai ir už prieinamą kainą pastatytos regionuose, kur nėra išvystyti elektros tinklai.

5. Klaidinantys teiginiai apie atsinaujinančios energetikos kainą.

Pigaus iškastinio kuro naratyvas yra nuolat sugretinamas su klaidinančiais teiginiais, kad atsinaujinanti energija yra labai brangi. Kaip skelbė „Bloomberg News“, dviejuose trečdaliuose planetos saulės energija jau dabar yra pigiausia energijos forma – pigesnė už branduolinę, gamtinių dujų ar anglies energiją. Norint paskatinti atsinaujinančios energetikos plėtrą reikalingi patikimesni energijos saugojimo sprendimai, ypač besivystančiose valstybėse, tačiau tokie patobulinimai vykdomi labai greitai. Nuo 2010 iki 2017 metų akumuliatorių sistemų kainos sumažėjo vidutiniškai 79 procentais ir dauguma ekspertų įsitikinę, kad ateityje didžiąją dalį energijos saugojimo problemų bus įmanoma išspręsti.

6. Klaidingas teiginys, kad valdant JAV prezidentui Donaldui Trumpui JAV sumažino šiltnamio dujų išmetimą.

Respublikonai tvirtina ne tik kad sumažėjo šiltnamio dujų išmetimas, bet ir kad per dabartinės administracijos valdymo laikotarpį JAV atliko daugiau šiltnamio dujų išmetimo ribojimo veiksmų nei bet kuri kita pasaulio valstybė. Viena aplinkos apsaugos temomis rašanti žurnalistė, kuri apie save sako, kad „jau yra pratusi girdėti daug dezinformacijos“ apie klimato kaitą, tokį teiginį pavadino „įžūliu melu“. Iš tiesų JAV anglies dvideginio išmetimas 2018 metais, lyginant su 2017-aisiais, pašoko net 3,1 procento. Auga ir metano išmetimas, o D.Trumpo pasiūlymas sumažinti metano išmetimo apribojimus šią problemą tik pagilins.

Mokslo nepakanka

Beje, kalbant apie didžiąsias naftos bendroves, šeši išvardinti punktai tėra tik viršūnėlė kur kas ilgesnio dezinformacijos ir klaidingų teiginių sąrašo, kurį skleidžia šios suinteresuotos grupės. 2010 m. publikuotoje knygoje „Merchants of Doubt“ N.Oreskes su bendraautoriumi Eriku Conway atskleidė strategijas ir taktikas, kurias taiko didžiosios energetikos bendrovės, norėdamos paneigti žalą, kurią planetai daro mūsų deginamas iškastinis kuras – įdomu tai, kad jos stebėtinai panašios į tas strategijas ir taktikas, kurias prieš kelis dešimtmečius naudojo tabako pramonė, neigusi rūkymo žalą sveikatai. Ir tai neturėtų per daug stebinti – abiem atvejais matomi pasikartojantys ryšių su visuomene įmonių, reklamos agentūrų ir kitų institucijų pavadinimai.

Tabako pramonės melo kojas pakirto JAV Teisingumo departamentas – daugiausia dėl to, kad atskiros tabako bendrovės tarpusavyje ir su trečiosiomis šalimis koordinavo vartotojų dezinformavimo veiksmus. Per klausymus Kongrese ir teisinius tyrimus į dienos šviesą išlindo daug faktų apie įvairias veiklas, kuriomis buvo klaidinami žmonės. Kažkas panašaus vyksta ir su didžiosiomis naftos bendrovėmis, kurios daro žalą atskiriems žmonėms, visai žmonių civilizacijai ir planetai apskritai.

Bet lieka neatsakytas vienas esminis klausimas apie iškastinio kuro pramonę: kurios iš jų ir kaip gausiai finansavo prekybinių organizacijų ir kitų trečiųjų šalių institucijų veiklą neigiant faktus apie klimato kaitą? Dalis šio atsakymo jau yra žinoma. Pavyzdžiui, 2006 metais Jungtinės Karalystės Karališkoji bendruomenė aprašė, kaip „ExxonMobil“ finansavo 39 organizacijas, kurios skleidė „netikslius ir klaidinančius“ duomenis apie klimato mokslą. Ši mokslo bendrija sugebėjo identifikuoti 2,9 mln. dolerių sumą, kurią ši įmonė dezinformacijos skleidimui skyrė vien per 2005 metus. Žinoma, tai – tik vieni metai, tik viena bendrovė ir net nebūtinai visos šiam tikslui skirtos tos įmonės išlaidos – bendras vaizdas turėtų būti gerokai didesnis.

Beveik visos melo skleidime dalyvaujančios trečiųjų šalių organizacijos teisiškai yra registruotos kaip ne pelno siekiančios ir be partinės priklausomybės. Dažnai jos nurodo, kad vykdo šviečiamąją veiklą (nors labiau tiktų teigti, kad jų veikla yra tamsinančioji). Tačiau akivaizdu, kad jos taip pat yra didžiųjų energetikos bendrovių šalininkės, o pastarosios neabejotinai siekia pelno ir atlieka daug veiksmų, kurie niekaip negali būti atsiejami nuo partinės politinės veiklos. Jau vien ką pasako „Energy45“ pareiškimas, jog ši organizacija egzistuoja tam, kad palaikytų „Trumpo energetikos dienotvarkę“.

N.Oreskes yra ne teisininkė, o mokslininkė ir visuomenės švietėja, todėl ji gali subjektyviai pareikšti, kad daugelio šių organizacijų vaidmuo yra sunkiai suderinamas su šviečiamąja veikla. Štai Heartland institutas labai akivaizdžiai užsiima mokyklų mokytojų dezinformavimu – 2017 metais šis institutas išsiuntė bukletus daugiau nei 200 000 mokytojų, o šiuose bukletuose tvirtinama, kad klimato mokslas vis dar yra labai ginčytina tema ir klimato kaita, net jeigu ji vyksta, „veikiausiai nebus žalinga“. JAV Nacionalinis mokslinio lavinimo centras apie šį bukletą pateikė savo nuomonę: „Tai nėra mokslas, bet pateikiama kaip mokslas. Akivaizdus šio leidinio tikslas yra sutrikdyti mokytojus.“ JAV Nacionalinė mokslinimo asociacija bukletą pavadino „propaganda“ ir paragino mokytojus savo gautas kopijas mesti tiesiai į šiukšliadėžę.

Ir nors žinoma, ką daro Heartland institutas, dėl JAV teisės spragų labai sudėtinga sužinoti, kas šį institutą finansuoja. Didžioji dalis tokių institucijų finansavimo šiuo metu yra apibūdinama kaip „tamsūs pinigai“, kurių pašviesinimui reikalingas tikslingas politikų ir visuomenės dėmesys.

Tad N.Oreskes, kurią „ExxonMobil“ dažnai apibūdina kaip „klimato aktyvistę“, ragina visuomenę būti aktyvesnę. Mat kai piliečiai nebūna aktyvūs, demokratija tampa bejėgė. O šiuo atveju vien mokslo nepakanka – demokratijos bejėgiškumas reiškia uraganus, degančius miškus, potvynius ir karus dėl klimato kaitos.

Komentarai (19)