Dažnas išgirdęs žodį „prakaitas“ ima galvoti apie stresą sukeliančias ar fizinių jėgų reikalaujančias situacijas. Prakaito paskirtis yra palaikyti pastovią organizmo temperatūrą ir neleisti perkaisti. Temperatūros pokyčiai užfiksuojami, kai dirginami pogumburyje esantys termoreceptoriai, tada periferiniais nervais sklinda nervinis impulsas į prakaito liaukas, kurios gavusios signalą pradeda išskirti sekretą – prakaitą.

Žmogus turi nuo 2 iki 4 milijonų prakaito liaukų, bet kiek iš jų yra aktyvinamos ir išskiria sekretą, priklauso nuo daug faktorių, pavyzdžiui, lyties, amžiaus, aplinkos sąlygų, paveldimumo ir fizinio pasirengimo. Nemalonaus kvapo atsiradimas yra siejamas su apokrininėmis prakaito liaukomis.

Šių liaukų daugiausiai yra pažastyse bei kirkšnyse. Apokrininių liaukų išskiriamame prakaite yra baltyminių medžiagų, todėl joms irstant, išsiskiria specifinis kvapas. Kaip dauguma stengiasi išvengti šios nemalonaus kvapo problemos?

Jau Senovės Egipto laikais žmonės ieškojo priemonių, maskuojančių prakaitavimą, kurios tobulinamos iki šių dienų. Senovės egiptiečiai gausiai naudojo smilkalus, aromatizuotą vašką ir saldžiavaisius, o senovės romėnai ir graikai mirkydavo drabužius bei patys maudydavosi aromatizuotame aliejuje. Pirmasis dezodorantas „Mum“ buvo užpatentuotas Filadelfijoje ir į prekybos rinką pateko 1888 metais.

Šiomis dienomis yra žinomos begalės priemonių, kurios maskuoja kvapą bei mažina prakaito sekreciją, pradedant nuo labiausiai paplitusių dezodorantų ir antiperspirantų, iki įvairiausių prakaitavimą stabdančių tablečių.

Dezodorantai yra trijų skirtingų veikimo tipų:

1) slopinantys prakaito bakterijų veiklą;

2) savo sudėtyje turintys daug aromatizuojančių medžiagų, skirti tik kvapo gerinimui;

3) antiperspirantai, kurie veikia blokuodami prakaito liaukų poras ir neleidžia patekti prakaitui į odos paviršių.

Skaitydami dezodoranto etiketę galime rasti negirdėtų pavadinimų – tokių kaip natrio chloridas, natrio stereatas ir stereilo alkoholis. Šių junginių tikslas sukurti rūgščią ir sūrią terpę, nepalankią bakterijų dauginimuisi. Taip pat yra antimikrobinių medžiagų, trukdančių bakterijų augimui bei dažniausiai būna aromatizuojančių junginių, kurie paprasčiausiai „paslepia“ blogą kvapą.

Sudėtyje esantis alkoholis padeda produktui greitai išdžiūti ant odos paviršiaus. Tačiau tai sudirgina ir išdžioviną odą, todėl, kaip alkoholio alternatyva, naudojamas organiškas kokosų aliejus ir magnio hidroksidas.

Antiperspirantų pagrindinė sudedamoji dalis – aliuminio sintetinės druskos. Aliuminio druskos, patekusios ant odos paviršiaus, kontaktuoja su prakaitu ir aplinkos pH kyla (aliuminio druskos yra tirpios, kol aplinkos pH yra žemas, rūgštinis).

Tai skatina aliuminio druskas iškristi į nuosėdas ir suformuoti „kamštuką“ prakaito liaukos latake, kuris neleidžia patekti sekretui pro porą ant odos paviršiaus. Šie poras kemšantys junginiai pasišalina per tam tikrą laiko tarpą, kai lupasi oda. Antiperspirantų sudėtyje galima rasti minkštinančių ir „nuraminančių“ sudirgintą odą aliejų.

Kokią priemonę naudoti – kiekvieno pasirinkimas

Sintetinių aliuminio druskų nereikėtų maišyti su natūralia kalio alūno druska, kuri yra natūralaus dezodoranto pagrindas, dar vadinama alūno kristalu. Ši druska, ištirpusi ant odos, stabdo bakterijų dauginimąsi, taip neatsiranda nemalonus prakaito kvapas.

Naudojant šį dezodorantą neužkemšamos prakaito liaukos, todėl nesutrinka prakaitavimas ir toksinų šalinimas. Žinoma, jog kristalas minkština, drėkina odą bei neįsigeria į kūną.

Natūralaus kristalo sudėtyje nėra sintetinių medžiagų, tačiau prekyboje galima pastebėti ir sintetinių alūno akmenų, kurie gaminami iš amonio druskos sintezės būdu. Atskirti natūralų kristalą padės aukštesnė prekės kaina bei prekės etiketėje matomas užrašas potassium alum, o ne ammonium alum, kuris nurodo sintetinį gaminį.

Atsakymas į klausimą, ką vertėtų rinktis, yra gana subjektyvus. Dauguma asmens priežiūros prekės ženklų priskiria dezodorantus žmonėms norintiems palaikyti malonų kvapą, o antiperspirantus – gausiau prakaituojantiems ir norintiems to išvengti.

Smarkiai kenkia sveikatai?

Dažnai galima išgirsti teiginių, jog antiperspirantai yra toksiški dėl jų sudėtyje esančio aliuminio, kuris gali sukelti ligas. Ar tai tiesa? Deja, yra daug tyrimų, kurie nustatė, kas gali atsitikti, kai aliuminis patenka į žmogaus organizmą. Tačiau labai nedaug bandymų buvo atlikta norint sužinoti, kas nutinka, kai jis yra dedamas ant kūno.

Prancūzijos mokslininkų tyrimas parodė, jog saugu naudoti antiperspirantus su aliuminiu tik ant nepažeistos odos. Antiperspirantai siejami ir su krūtų vėžiu, kadangi pažastys ir krūtų audinys jungiasi limfine sistema.

Net 75% pažastinių limfinių mazgų susisiekia su šonine krūties dalimi. Yra žinoma, jog limfagyslėmis gali plisti piktybinių navikų ląstelės ar infekcijos sukėlėjai. Tad limfmazgiai kaip filtras perkošia limfą ir sulaiko svetimkūnius, kuriuos apsupa jungiamasis audinys, todėl ši sritis padidėja. Tačiau Redingo universiteto Anglijoje tyrėjai nustatė, jog aliuminio turintys antiperspirantai neturėtų kelti nerimo, dėl vėžinių susirgimų rizikos.

Yra išskiriamos kelios prakaitavimą mažinančios rekomendacijos. Patariama vengti produktų, kurių sudėtyje yra mažai skaidulinių medžiagų, daug riebalų ir aukštas druskingumo lygis, kadangi organizmas turės naudoti papildomą energiją virškinant sunkiai skaidomus produktus, šalinti druskų perteklių šlapimo bei prakaito forma.

Prie prakaitavimą skatinančių produktų priskiriamas kofeinas, alkoholis, aštrus maistas. Rūkymas, taip pat kaip kofeinas, paspartina širdies darbą, kelia organizmo temperatūrą, tad aktyvinamos prakaito liaukos. Yra produktai, kurie mažina prakaitavimą ir nuramina hiperaktyvintas prakaito liaukas. Šie produktai yra vanduo, bananai, pieno produktai, migdolai, žalia arbata, vaisiai, daržovės.

Į klausimus apie dezodorantus ir antiperspirantus atsakė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų dermatovenerologijos centro, grožio terapijos ir chirurgijos klinikos SUGIHARA gydytojas dermatovenerologas Tadas Raudonis.

Ar daug žmonių kreipiasi dėl dezodorantų ar antiperspirantų sukeliamų pašalinių poveikių?

Tokie pacientai beveik nesikreipia. Dažniausiai, kas gali nutikti – galima folikulo okliuzija (užsikimšimas) ir dėl to išsivystęs folikulitas. Iritacinis kontaktinis dermatitas (uždegiminė odos reakcija), sukeltas dezodorantų, pasitaiko gana retai.

Kaip paveikiama oda naudojant nenatūralias apsaugos priemones nuo prakaito? Ar gali sukelti neatstatomų pažeidimų?

Saikingai tepdami šias priemones pažastų odoje negrįžtamų pažeidimų neturėtume sukelti. Įprastai, mes, gydytojai dermatologai, rekomenduojame prakaitavimo mažinimui dermatologines kosmetikos priemones įsigyti vaistinėse. Natūralios priemonės („akmenukai“, aloe vera ir pan.) veikia silpniau. Visų antiperspirantų pagrindinė sudedamoji dalis – įvairios aliuminio druskos, kurios nėra absorbuojamos į kraujotaką, todėl nesukelia intoksikacijos bei neturi įtakos įvairių su tuo susijusių ligų atsiradimui. Aliuminio druskų koncentracija, esanti dezodorantuose/antiperspirantuose, skiriasi priklausomai nuo produkto ir gamintojo – didesnės koncentracijos (20–30 proc.) nurodomos ant dezodorantų pakuočių, skirtų esant išreikštam prakaitavimui.

Kokias alternatyvias priemones galėtumėte rekomenduoti gausiai prakaituojantiems žmonėms?

Šiuo laikmečiu gausaus prakaitavimo stabdymui yra rekomenduojama veiksminga alternatyva botulino toksino injekcijos į pažastis/delnus/padus. Prakaitavimas ženkliai sumažėja, kai kuriais atvejais išnyksta bent 6 mėn. Daugeliui pacientų pakanka procedūrą atlikti kartą metuose. Kita galima alternatyva - jonoforezė. Patogiausia nusipirkti nuosavą aparatą, kadangi reikia daug procedūrų norint pasiekti patenkinamą efektą.

Straipsnį parengė Lietuvos medicinos studentų asocijacijos (LiMSA) narė Aistė Navakauskaitė.

Komentarai ()