Pietų Lenkijoje netikėtas ir archeologus nustebinęs atradimas: čia galėjo būti didelė genčių konfederacija, apie kurią rašė ir romėnų autoriai ()
Šių metų pavasarį archeologams tikrai pasisekė – tyrinėdami ariamų laukų paviršius, Bejsco miestelio (lenk. Bejsce) apylinkėse (centrinė-pietų Lenkija) jie netikėtai aptiko didelį kiekį apdegusių kaulų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Po tokio atradimo buvo nuspręsta laukus patyrinėti detaliau ir galiausiai buvo atrasti kremuotų karių, palaidotų su geležiniais kalavijais ir iečių galvutėmis, kapai.
Iš viso archeologų komanda 200 kv. m. plote aptiko apie 20 kapų. Tiesa, didelė dalis karių palaikų – o kartu ir ginklų bei kitų daiktų – buvo labai prastai išsilaikę, tačiau archeologai tiki, kad tokiame dideliame plote dar tikrai turėtų būti kapaviečių, kurių jie nepastebėjo.
„Mes nežinome, kiek iš viso kapų čia yra, mūsų tyrimas vis dar yra pradinėje stadijoje, o kaip žinome istoriškai, kapai labai dažnai gali būti išmėtyti ir po dar didesnį plotą“, – teigia tyrimo vadovas Janas Bulas iš Jogailos universiteto (Lenkija) archeologijos instuto.
Didelė dalis kapuose rastų daiktų buvo stipriai aprūdiję ir praradę savo pradinę formą, tad užtruko laiko, kol archeologai išsiaiškino, kad tai – kalavijų ir geležinių sagių fragmentai.
Iš viso komanda atrado keturis kalavijus ir devynias iečių galvutes – tačiau labiausiai juos nustebino keisti kvadratiniai objektai, kadangi niekas kol kas nežino kam jie galėjo būti naudojami. J.Bulas spėjo, kad galbūt šie kvadratai buvo naudojami pažymėti vienos šeimos kapų ribą, nuo kurios turėdavo prasidėti kitos šeimos kapai.
„Panašių objektų buvo rasta ir kitose to paties laikotarpio kapinėse pietinėje Lenkijoje, tačiau bent jau kol jas jų funkcija nėra aiški. Bejsce kartu su šiais kvadratais mes atradome ir keramikinių indų bei metalinių objektų fragmentų“, – sako J.Bulas.
Paslaptinga gentis
Archeologai mano, kad šie mirę kariai galėjo priklausyti Pševorsko kultūrai, o J.Bulas mano, kad jie galėjo reprezentuoti ir lugių (angl. Lugii) gentį. Tai buvo didelė genčių konfederacija, apie kurią rašė ir romėnų autoriai, gyvenę tarp 100 m.pr.m.e. ir 300 mūsų eros metų.
Lugiai gyveno maždaug toje vietovėje, kurioje dabar susikerta Slovakijos, pietinės Lenkijos ir Ukrainos sienos. Manoma, kad ši gentis galėjo gyventi ir šiaurinėje Lenkijos dalyje – prieš persikraustant gyventi į pietus. Ekspertai teigia, kad lugiai turėjo labai svarbią rolę ir Gintaro kelyje, kuris tęsėsi nuo Sambijos pusiasalio prie Baltijos jūros iki Panonijos, Noriko ir Retijos provincijų Romos imperijoje.
Dabartiniai istorikai taip pat nustatė, kad lugiai greičiausiai buvo ta pati gentis, kuri Romos imperijos laikais buvo vadinama vandalais.
Įdomu ir tai, kad gentis labai panašiu pavadinimu – Lugi, gyveno ir pietinėje Škotijos dalyje. Toks jų vardas greičiausiai buvo pasirinktas dėl dievo, vardu Lugus. Jis kartais airių kalboje dar yra vadinamas Lugh arba Lug (manoma, kad šie žodžiai greičiausiai yra susiję ir su lotynišku žodžių „lux“, kas reiškia „šviesa“).
