„Štai ir vėl jiems (vaikams) visiems trims TAI. Buvo prieš mėnesį ir vėl kartojasi. Darykite pagaliau ką nors!“ – gydytojo kabinete sako moteris. „O Jūs ką nors jau darėte?“ – jos klausia gydytojas. „Ne, aš gi ne gydytoja“, – atsako moteris.

Ir šalia viltį praradusios bei medicina nusivylusios mamos stovi trys ne tokios jau ir mažos atžalos su baisiausiu simptomu pasaulyje, kurio tikrai negalima gydyti be gydytojo recepto, – sloga. Suprantu mamos desperaciją ir nusivylimą šiuolaikiniu mokslu, tačiau, jei ir toliau kiekvienai slogai pasirodžius yra laukiama gydytojo konsultacijos, užuot pūtus nosį, tai vaikai sloguos ir šiandien. Nes slogos gydymo nėra? Ar yra? Pabuvau supermamytės vietoje ir panaršiau po lietuviškus tinklalapius. Supratau, kad supermamyte būti labai sunku: pasirinkimas iš tokio asortimento „tikrai veiksmingų“ ir „visiškai natūralių“ receptų slogai gydyti primena desperatiškus vyrų bandymus nupirkti žmonai tinkamų higieninių paketų – sakė žmona, ką pirkti, bet kažkodėl tiki, kad kuo daugiau lašiukų nupiešta, tuo geriau viską sugers ir greičiau viskas baigsis, tačiau abejoji, nes pats nebandei. „Sloga – ne liga“. Visiškai teisingai.

Sloga (kaip ir kosulys ar viduriavimas) yra apsauginė mūsų organizmo reakcija. Visi įsibrovėliai kuo greičiau ir kuo skubiau varomi lauk ir, kad tikrai negrįžtų, išvaromi su saugumo tarnybų palyda. Todėl ir varva nosytės – kartu su gleivėmis ir leukocitais (baltaisiais kraujo kūneliais, atsakingais už apsaugą ir imunitetą), pro mūsų organizmo valstybinę sieną yra pašalinami teroristai ir sabotuotojai – virusai, mikrobai, dulkės ir alergenai. Ir viskas, ko jiems reikia iš mūsų, – padėti su logistika ir ištekliais: išpūsti nosį, kad nesusidarytų eilių muitinėje, ir vartoti pakankamai skysčių, kad užtektų kuro (vandens) gleivėms gamintis.

Suslogavo ir sučiaudėjo vaikas? Džiaukitės, jo organizmas kovoja, jėgos struktūros veikia, lėšų šalies (organizmo) gynybai nuo bendro BVP skirta pakankamai ir kartu su sloga išteka meningokokai, stafilokokai, virusai ir vienas kitas svetimkūnis, įkištas į šnervę pažinimo tikslais.

„O kam tada reikalingi vaistai, jei nereikia gydyti?“ Yra dvi priežastys. Pirma – kartais slogą gydyti visgi reikia. Tada, kai sloga sukelia komplikacijų. O antra – juos gi perka, ir dar kaip perka. O jei perka, tai kodėl gi nepardavinėti? Vaistų pilnos lentynos: lašiukai ir tepaliukai, tabletės ir sirupai, homeopatiniai ir žolelės, tradicinis tautos ir svetimų tautų ajurvedinis paveldas, senosios išbandytos ir naujosios kosminės pramonės technologijos – kokių tik norite pagal skonį, kvapą ir religines pažiūras. Ir didžioji jų dalis yra neveiksmingi arba nereikalingi, o dalis netgi ir žalingi. Tai kodėl juos gamina ir parduoda? Pasikartosiu – todėl, kad perka. Apie homeopatiją jau rašiau vasarą – homeopatinis vaistas nuo slogos būtų medžiaga, kuri sukelia slogą (pavyzdžiui, silikatiniai klijai), praskiesta 100000 kartų ir suplakta mąstant apie gerus dalykus (vartoti iki susergant ir būtinai kas valandą, nes pavėlavus dingsta gydomųjų bangų rezonansas organizme), tad labai nesiplėsiu.

„Skystinantys“ ir „išsivalymą gerinantys“ geriausiu atveju nieko nesiskiria nuo arbatų (užsiplikykite čiobrelių, gausite tą patį efektą) ir vis tiek neveiksmingi nevartojant pakankamai skysčių. O blogiausiu atveju – dirgina ir patys sukelia slogą, erzina skrandį ir didina rūgštingumą. Ir gauname „nuostabų“ efektą – vaistas pats save parduoda: kuo daugiau vaisto geriame, tuo ryškesni simptomai, dėl kurių vaistą ir vartojame, todėl dar daugiau vaisto geriame.

„Apsauginiai“ purškalai į nosį, sudarantys „nepraeinamas sukėlėjams ir alergenams“ plėveles gleivinėje – dar viena viltis bergždžioje kovoje su snargliukais. Dažniausiai naudojami krakmolo arba celiuliozės tirpalai (tik pavadinami protingais žodžiais, kad rimčiau atrodytų, nes kitaip reikėtų rašyti tiesiai šviesiai – siūlome purkšti į nosį senus tarybinių laikų tapetų klijus, na, arba kisielių).

Prisipažinsiu, aš tokio vaisto teigiamo poveikio nesuprantu. Jei nosis užgulta, ten ir taip vietos mažai, o mes dar klijų patepam. O jei nosis varva, tai ji ir varva, kad pašalintų visą užkratą, o mes su „barjerinėmis priemonėmis“ pastatome stiklo pertvarą tarp muitininkų ir kontrabandininkų. Ir pirmi, stovėdami už neperšaunamo stiklo, stebi, kaip antri į organizmą užkratą veža, o padaryti nieko negali – „barjerinės priemonės“ veikia. Ir, galiausiai, jeigu purškiame krakmolo klijų, tai gal „Lipalas“ ar „Moment“ klijai būtų veiksmingesni? Stop! Čia ne receptas ir ne pasiūlymas, mielieji skaitytojai, čia sarkazmas.

Druska ir jūros vanduo. „Ypač tyras ir natūralus“. Tegu ir lieka jūroje, natūraliai ir ypatingai. Kodėl niekas pasimaudęs jūroje nenori likti toks maloniai sūrus ilgam? Nes graužia, sausėja ir dirgina. Kodėl niekas neberia sau druskos ant nubrozdinimų ir nudegimų? Nes malonumas ir nauda abejotina. Tai kuo jums nusikalto jūsų mažųjų atžalų nosytės? Negi galvojate, kad nosies gleivinė yra storesnė, atsparesnė ir nejautresnė už jūsų, atsiprašau, sėdimosios odą? Nes jeigu druska maudymosi kelnaitėse degina ir dirgina, tai kodėl nosytėje ji turi švelninti ir drėkinti? Taip, druska stabdo bakterijų dauginimąsi, tuo paremti seni geri konservavimo ir sūdymo metodai. Bet gal sūdytiems lašiniams ir sveikai nosytei reikia šiek tiek skirtingos receptūros? Retai, kai tikrai reikia padėti nosiai išsivalyti, ne dažniau nei 1–2 kartus per dieną naudoti galima, bet ne gydymo tikslais, o išimtinai plovimo ir higienos, kad ir kokiomis gydomosiomis savybėmis pasižymėtų tos jūros, iš kurios buvo pripildytas buteliukas, vanduo.

Apie „praplovimus“. Geras ir naudingas procesas, jeigu kas nors iš plaunamos vietos išsiplauna ir nepablogėja išplovus. Kad ir kokiu būdu ir pavidalu supylėte sau, uošvienei ar vaikui reikalingą skysčio tūrį, tas skystis turi išbėgti atgal su nekaip atrodančiu nosies ertmės turiniu, nesukeldamas ašarojimo, verkimo, kosulio, springimo ir vėmimo. Nes, nepaisant didelės jūsų meilės vaikui ar uošvienei ir neapykantos slogai, negalima laikyti gera praktika kasdienį žmonos mamos ar savo atžalos priverstinį vimdymą, kad tik nosis būtų švari.

Supilate vandens, bet nieko neišplaunat? Tada irgi nereikia tuo užsiimti, nes nosis – ne nauja mašina, plauti jos, kol dar nesusipurvino, nereikia.

Drėkinimas ir tepimas. Nuostabus būdas palaikyti sveiką nosytę ir sumažinti gleivinės dirginimą šildymo sezonu arba naudojantis kondicionieriumi. Ir šį kartą – be jokio sarkazmo. Nepatinka mūsų nosytėms temperatūros svyravimai ir pernelyg sausas oras. Jos juk moteriškos giminės. Kai būna tai šilta, tai šalta, jos nežino, kuo apsirengti, pradeda stresuoti ir galiausiai apsiverkia. Tad tam, kad mūsų mergaitės gerai jaustųsi, joms reikia ir drėkinamojo kremuko, ir SPA grožio bei sveikatos procedūrų. Tik ar verta pirkti prabangų ir „nosytei pritaikytą“ produktą, kai ten vis vien yra augalinių aliejų? Turite namuose mėgstamo skonio ir kvapo natūralaus bet kokio jums patinkančio augalo aliejaus? Kuo jis jums neįtiko? Naudokite į sveikatą, kam mokėti už tą patį, tik supiltą į kitą buteliuką? Patogiau purkšti? Na, tada gerai. Bet šiaip galima ir su pirštu „pasemti“ ir sutepti, nedidelis čia menas ir mokslas – tas pats, kaip nosį krapštyti, tik atvirkščiai.

Eteriniai aliejai, kurie „vienur viską žudo, o kitur viską atkuria“? Puikiai. Tik taip pat, kaip ir su plovimais – nereikia persistengti. Labai neprižudysime, bet sudirginti ir net nudeginti galime. Minėtuose forumuose teko skaityti pasiūlymų sukišti vaikui į vieną šnervę česnako skiltelę, kad pro kitą viskas ištekėtų, arba sutepti nosį medaus ir krienų mase. Gal tai mamytei pabandyti padaryti tą patį sau, kai susirgs kokia įdomia intymia liga? Pavilgais su krienais ir česnakais? Jeigu nuo eterinių aliejų vaikui teka ašaros ar iš kambario pabėga katinas – gerokai persistengėte. O jei kvapas vos juntamas ar nepastebimas, bet kvėpuoti gaiviau ir lengviau, vaikui slogytė rimsta – pirmyn, blogiau tikrai nepadarysite.

Sutraukiantys purškalai ir lašiukai, nes „be jų tikrai neprakvėpuoju“. Tinka kaip skubi pagalba ir labai trumpam bei retai. Trumpam – tai 3–5 dienoms, retai – tai kartą per mėnesį. Jei prireikia dažniau – rizikuojate gauti „medikamentinę slogą“, tai yra galite tapti priklausomi nuo lašiukų – be jų kvėpuoti negalite, bet ir naudoti jų negalite, nes tada be jų nebeprakvėpuosite. Uždaras ratas. Todėl tik trumpam ir tik tada, kai nebegalite kitaip, – dažniausiai naktį, kai miegodami neišpūsite nosies.

„Na, bet hormonų man į nosį tai tikrai nereikia. Kai supurški į šnervę, tai tiesiai į smegenis atsimuša.“ O druska ir jūros vanduo neatsimuša? Kad ir kaip gąsdinamai skambėtų, bet bene saugiausias vaistas iš visų galimų: pripratimo nesukelia, sisteminio poveikio nėra, visame buteliuke hormonų mažiau nei vištoje iš prekybcentrio, o į kraują patenka mažiau nei pusė procento, tinka esant beveik visokioms slogoms ir jų komplikacijoms. Tik nereikia naudoti eilinei slogai, ji praeina ir pati. O jei jau prireikia ilgiau vartoti, tai vietinio poveikio gliukokortikoidai į nosį – nepamainomas pagalbininkas.

„O tabletės nosiai atkimšti? Tos, kurios tik su receptu?“ O jos todėl su receptu ir skirtos ne slogai, o jos komplikacijoms gydyti, nes nėra tokios jau nekaltos. Apie tas tabletes net serialą nufilmavo: visi šeši sezonai apie tai, kaip iš jų vyrukai amfetaminą dykumoje verda. Įamžino, taip sakant, farmacijos produktą meninėje erdvėje. O jei rimtai, tai kraujospūdžio padidėjimas, ritmo sutrikimai, pykinimas, nemiga, košmarai, nuotaikų sutrikimai ir net traukuliai – štai ne visas sąrašas galimų tų vaistų pašalinių reiškinių. Ne su pirma doze tie pašaliniai atsiranda, bet ir be reikalo jų naudoti nereikia. Todėl skiriami tik tada, kai reikia, ir tik trumpam laikotarpiui.

Ir – apie komplikacijas. Na, kokios gi komplikacijos su sloga? Patikėkite, užtenka.

Sinusitas – turbūt populiariausia komplikacija, bent jau tautai žinomiausia. Jeigu nosį įsivaizduosime kaip koridorių, tai sinusai – 6 kambariai abipus to koridoriaus. Ir, kai infekcija išplinta iš bendrojo naudojimo patalpų į gyvenamąsias, – turime sinusitą. Tam, kad išgydytume sinusitą, reikia gydyti slogą – atverti duris ir gerai viską išsivalyti.

Ausies skausmas ir galimas uždegimas – irgi slogos komplikacija. Skridote kada su lėktuvu? Kai leidotės, užgulė ausis? Tai todėl, kad keičiantis slėgiui „subliūško“ vamzdelis, jungiantis ausį su nosiarykle. Panašiai vyksta ir su sloga, tik atvirkštine tvarka – „subliūkšta“ vamzdelis dėl gleivinės patinimo, o tada keičiasi slėgis. Kad išgydytumėt ausį, reikia gydyti slogą, ir lašiukus lašinti – į nosį, o ne į ausį.

Kosulys ir užkimimas – irgi dėl varvančios nosies. Vaikų sauso kosulio priežastis – sloga, nesvarbu, kad kartais jos nesimato bėgančios į priekį, ji bėga už nosies, laša ant balso stygų ir dirgina jas. Kad būtų galima išgydyti kosulį ar balso praradimą, reikia gydyti slogą.

Ašarojimas ir akių uždegimai irgi galimi dėl užgulusios ir paburkusios nosies gleivinės, mat normaliai ašaros nuteka per ašarų lataką į nosį. O, jei nosis patinusi, tekėjimas sustoja, ašaros kaupiasi, o ten, kur stovintis vanduo, visada bus pelkė.

Nemiga ir nutukimas irgi gali būti užgulusios nosies ir knarkimo palydovai bei pasekmė. Kol nekvėpuosime pro nosį, tol neišsimiegosime kokybiškai, o tai dirgina smegenų centrus, atsiranda noras valgyti ir susidaro ydingas ratas. Taip, tikrai ne visada nutukimą gydysime nosies purškalais, bet kartais – taip.

Taigi besikartojančią, sunkiai pasiduodančią ir gretutinių simptomų lydimą slogą reikia gydyti galbūt ir padedant gydytojui. Visais kitais atvejais reikia atrasti „savo metodą“ greitai, skubiai ir nekenksmingai susitvarkyti su varvančiomis nosytėmis. O, jei abejojate metodo patikimumu, – pasitarti su gydytoju, kuriuo pasitikite. Ir varvanti laimingo bei išsišiepusio vaiko nosis – tai ne ligos, bet imuniteto kovos ir noro gyventi požymis.

Sveikų ir stiprių Jums nosių ir nosyčių!

Komentarai ()