Prijaukinimo pasekmės - šunys perima žmonių įpročius ir bendravimo būdus ()
Daugumai šunų šeimininkų tai nepasirodys naujiena, bet šunys dažniau elgiasi labiau kaip žmonės, nei kaip šunys.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mokslininkai yra išsiaiškinę, kad šunys gali suprasti veido išraiškas, reikšti pavydą, empatiją ir netgi žiūrėti televizorių. Šiuos žmogiškuosius bruožus šunys perėmė evoliucionuodami iš vilkų į naminius gyvūnus, o tai, anot ekspertų, įvyko laikotarpiu prieš 11 000 ir 16 000 metų.
Jeilio lyginamojo pažinimo laboratorijos direktorė Laurie Santos sako, kad dėmesio sutelkimas į mus, geri santykiai su mumis, mūsų elgesio toleravimas lėmė šunų bruožų, kurie primena žmonių bruožus, susiformavimą.
Socialinis pasiklausymas
Socialinis pasiklausymas, arba žmonių stebėjimas, yra pagrindinis aspektas žmonių bendravime, kadangi tai leidžia išsiaiškinti, kas yra draugiškas, o kas – piktas.
Anot žurnale „Animal behavior“ išspausdinto tyrimo, šunys mūsų taip pat klausosi. Tyrimo metu mokslininkai atliko bandymus su 54 šunimis, kurie stebėjo savo šeimininkus, mėginančius išimti iš konteinerio juostos ritinėlį. Šunys pasiskirstė į tris grupes: padėjėjų, nepadėjėjų ir kontrolinę.
Padėjėjų grupėje šeimininkas prašydavo pagalbos kito žmogaus, kuris palaikydavo konteinerį. Nepadėjėjų grupėje šeimininkas paprašydavo pagalbos kito žmogaus, kuris atsisakydavo padėti. Tuo tarpu kontrolinėje grupėje papildomas žmogus atsukdavo nugarą nė nepaprašius jo padėti. Visų eksperimentų metu kambaryje sėdėdavo trečias „neutralus“ žmogus.
Po pirmo eksperimentų ciklo neutralus žmogus ir padėjėjas arba nepadėjėjas duodavo šuniui kokį nors skanėstą.
Nepadėjėjų grupėje šuo dažniausiai pasirinkdavo neutralaus žmogaus skanėstą, atstumdamas nepadėjėją. Tuo tarpu padėjėjų grupėje šunys neteikė pirmenybės padėjėjui prieš neutralų asmenį. Mokslininkai yra matę panašius rezultatus ir eksperimentų su žmonių vaikais bei beždžionėmis juodagalviais kapucinais metu.
Taigi, ar šunys palaiko savo šeimininką ignoruodami žmones, kurie yra negeri jų šeimininkų atžvilgiu? Į šį klausimą atsakys tik ateityje atliekami tyrimai.
Žvilgsnio sekimas
Žvilgsnio sekimas yra būdingas daugumai gyvūnų – žmonėms, šimpanzėms, ožkoms, delfinams ir net raudonpėdžiams vėžliams. Anot doktorantės Lisos Wallis iš Messerli tyrimų instituto Vienoje (Austrija), taip yra todėl, nes gyvūnai išlieka budrūs ir pasirengę reaguoti į potencialią grėsmę – ar tiesiog skanesnį kąsnelį.
Šunys buvo mokomi sekti žmonių žvilgsnį tik tada, kai tai buvo susiję su žaislais ar maistu. Tačiau dabar naujas tyrimas rodo, kad šunys seka žmonių žvilgsnį net ir jam keliaujant į tuščią erdvę – tačiau tik tuomet, kai šunys nebūna dresuoti.
Tyrimo, išspausdinto žurnale „Animal Behavior“, vadovė L.Wallis sako, kad mokslininkai žino, jog šunys sugeba taip daryti, tačiau dresavimas buvo trūkstama dėlionės dalis.
Eskperimentų metu L.Wallis ir jos kolegos pasitelkė 145 borderkolius, kurie buvo skirtingo amžiaus ir dresavimo lygio. Mokslininkai norėjo įsitikinti, ar amžius, pripratimas ar dresavimas lemia šunų norą sekti žmogaus žvilgsnį.
L.Wallis stebėjo šunų reakciją, kai ji žvilgsnį nukreipė į duris. Dresuotas šuo visa tai ignoravo. Taip gali būti todėl, kad dresuoti šunys išmoksta sutelkti dėmesį į žmogaus veidą, o ne ten, kur jis žiūri.
Kai L.Wallis ir jos kolegos praleido 5 minutes mokant nedresuotus šunis žiūrėti į jos veidą, šie ėmė ignoruoti instinktą sekti žvilgsnį.
Dar įdomiau tai, kad nedresuoti šunys nuolatos žiūrėdavo tai į mokslininkę, tai į duris – nesuprasdami, į ką ji žiūri. Anot L.Wallis, toks elgesys, prieš tai pastebėtas tik tarp žmonių ir šimpanzių, yra vadinamas „atgaliniu patikrinimu“ arba „dvigubu žiūrėjimu“.
Moteris teigia, kad tai yra pamoka mums visiems, jog visuomet turėtume tikrinti, ar dresavimas turi įtakos tokio pobūdžio tyrimams.
Ateities tyrimai
Žmonėms senėjimas greitina trumposios atminties prastėjimą bei loginio argumentavimo įgūdžius, dėl ko išmokti naujų dalykų darosi vis sunkiau. Ankstesnis tyrimas parodė, kad panašūs procesai vyksta ir su šunimis, tačiau apie šunų ilgąją atmintį žinoma dar nedaug.
Dėl šios priežasties L.Wallis ir jos kolegos tyrinėja, kaip tiek jauni, tiek seni šunys atsimena užduotis, bei ar šunys geba jas prisiminti net ir praėjus keliems mėnesiams.
Tyrimo rezultatai dar nepaskelbti, tačiau L.Wallis tikisi sužinoti, kad senus šunis sunku – nors ir įmanoma – išmokyti naujų triukų.
