Ką darome, kad išliktume gyvi? Kvėpuojame ir valgome, stengdamiesi, kad šie procesai vyktų arčiau sofos ir televizoriaus. Bet mūsų kūnai dirba ne tik darbo dienomis ir darbo laiku, bet kasdien, visą parą atlieka itin sudėtingas užduotis, apie kurias mes nė nenutuokiame.

1. Inkstai tiesiogine prasme ragauja šlapimo skonį, tyrinėdami, ar jame nėra toksinų

Skonio ir uoslės receptoriai sutelkti ne tik galvoje. Per pastaruosius dešimt metų tyrėjai, savo didelei nuostabai, išsiaiškino, kad šios ypatingos ląstelės išsibarsčiusios po visą mūsų kūną, tai yra, jų yra audiniuose ir organuose, tokiuose kaip inkstai, širdis, stuburas, viršutiniai kvėpavimo takai.

Receptorių ląstelių yra netgi raudonuosiuose kraujo kūneliuose. Iš pradžių specialistai manė, kad tai kažkoks anatominis defektas, bet dabar tai aiškinama įdomesne teorije: visas mūsų kūnas nuolat ragauja pasaulį aplink mus. Taip, ši išvada skamba kaip beprotybė arba kaip siaubo filmo scenarijus, bet ji išties gali būti teisinga. Pavyzdžiui, pakalbėkime apie inkstus.

Nedidelėse inkstų ląstelių grupėse, vadinamose „macula densa“, buvo aptikti kvapus atpažįstantys receptoriai. Šios sritys reguliuoja kraujo filtravimo greitį ir, atitinkamai, šlapimo susidarymo greitį, tačiau tai, kad šiose srityse yra pirmiau paminėtų receptorių, leidžia numanyti, kad jie tiesiogine prasme uosto šlapimą ir jį ragauja, taip atlikdami cheminę jo analizę. Net mūsų kraujas sugeba „uostyti“.

Vieno eksperimento metu mokslininkai stebėjo kraujo ląsteles ir netoli jų esantį ypatingą aromatinį junginį, sąveikaujantį su kraujo ląstelių uoslės receptoriais. Ir susidomėję (o gal su siaubu) stebėjo, kaip kraujo ląstelės juda link kvapo šaltinio. Dar keisčiau yra tai, kad, pasirodo, „uoslę“ turi ir spermatozoidai! Spėjama, kad spermatozoidai naudoja savo „uoslės receptorius“ tam, kad rastų moters kiaušialąstę. Kaip pėdsekiai šunys.

2. Neuronų jungčių smegenyse 1000 kartų daugiau, nei mūsų galaktikoje yra žvaigždžių

Kurį laiką mokslininkai manė, kad žmogaus smegenyse yra apie 100 milijardų neuronų. Tačiau ši teorija buvo paneigta, kai jie atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad neuronų yra apie 86 milijardus.

Tačiau egzistuoja dar sinapsės – neuronų jungtys, sudarančios didžiulį tinklą, kuris ir yra mūsų protas. Bendras neuronų jungčių skaičius atima žadą: 100000000000000. Šis skaičius 1000 kartų viršija Paukščių tako galaktikoje atrastų žvaigždžių kiekį.

Smegenys atlieka 20 mln. milijardų operacijų per sekundę, ir lyginant su jomis, net patys pažangiausi kompiuteriai yra labai primityvūs. 2013 m. japonų specialistai kartu su vokiečių specialistais pamėgino sukurti prietaisą, sugebantį imituoti visą žmogaus kaukolės ertmėje slypinčią duomenų apdorojimo galią. Naudodami 82944 procesorių galią, specialistai sugebėjo pasiekti rezultatą, kurį galima būtų sulyginti su viena sekunde mūsų smegenų veiklos.

Tokią galią pasiekti jiems prireikė 40 minučių. Tačiau štai jūs skaitote šį straipsnį, o jūsų kompiuterio ar telefono naršyklėje atidaryta dar 16 kitų langų su įvairiomis pramoginėmis svetainėmis, kuriose ketinate apsilankyti. Panašiai būtų, jei Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas virtuvėje būtų naudojamas vietoj skrudintuvo.

3. Mūsų klausa tokia jautri, kad gali atskirti temperatūrą

Evoliucija pasistengė taip ištobulinti mūsų ausis, kad mes sugebėtume išgyventi pasaulyje, kuriame anksčiau viešpatavo kardadančiai tigrai ir mamutai. Visų pirma, jos yra keistos formos – manoma, kad visi tie keisti ausų grioveliai ir kiti nelygumai reikalingi tam, kad padėtų žmogui geriau susigaudyti, iš kokios pusės prie jo sėlina plėšrūnas. Dar įdomiau ir keisčiau yra tai, kad, pasirodo, mes sugebame „girdėti temperatūrą“.

Taip, pasirodo, toks žodžių junginys taip pat egzistuoja. Pirmą kartą tokią prielaidą išsakė vienos Didžiosios Britanijos reklamos agentūros atstovai, kurie pabandė išsiaiškinti, ar įmanoma iš klausos atskirti, kada į stiklinę pilama šalta, o kada karšta arbata. Tyrimo rezultatai nustebino: 96 proc. tyrime dalyvavusių savanorių teisingai nustatė pilamo gėrimo temperatūrą. Tai negalėjo būti tik sutapimas.

Manoma, kad tai gali būti susiję su pilamų skysčių klampumu. Šaltame skystyje molekulės juda ne taip energingai, jos labiau „prisiklijavusios“ viena prie kitos, o karštame skystyje jos laksto kaip akis išdegusios. O tobulosios žmogaus ausys sukurtos taip, kad gali girdėti molekulių greitį skystyje. Žmogaus kūnas

4. Skrandžio rūgštis suardo skrandžio gleivinę du kartus per savaitę, tačiau ji kaskart visiškai atsikuria

Štai klausimas, kurį ko gero bent kartą gyvenime yra sau uždavęs kiekvienas: „O kodėl mūsų skrandis nesuvirškina pats savęs?“ Juk skrandis nuolat gamina mirtinai pavojingą druskos rūgštį, kuri yra naudojama net metalo apdirbimo pramonėje! Taigi, kodėl skrandžio rūgštis nesugraužia skrandžio? Pasirodo, kad skrandis turi unikalią savybę – sugeba regeneruotis.

Štai kaip veikia šis regeneracijos mechanizmas: mūsų skrandyje yra specialių ląstelių, kurios gamina klampias, daug baltymų turinčias gleives, kurios apsaugo skrandį nuo rūgšties, naudojamos maistui virškinti. Vos tik rūgštis atlieka savo funkcijas, skrandžio ląstelės ją neutralizuoja su šarminio bikarbonato pagalba ir ji yra pašalinama iš organizmo.

Tačiau organizmui nepakanka netgi supergleivių tam, kad visiškai neutralizuotų rūgštį. Skrandis vis vien virškina pats save. Būtent todėl jis yra priverstas regeneruotis – ir šis regeneracijos procesas turi vykti greičiau, nei virškinimas. „Pasenęs“ gleivių sluoksnis po truputį keičiamas nauju – šis sluoksnis visiškai atsinaujina du kartus per savaitę.

5. Vėžiu galima susirgti tūkstantį kartų per dieną

Vėžys – amžinas žmonijos prakeiksmas. Net jei susilaikote nuo alkoholio ir cigarečių, ir visą gyvenimą valgote vien morkas ir žalėsius, vis vien galiausiai tikimybė susirgti šia klastinga liga moterims sudaro 38 proc., o vyrams – 43 proc.

Tikimybė praktiškai tokia pati, kokia būtų metus monetą. Taip yra todėl, kad vėžys stebėtinai lengvai vystosi – tada, kai ląstelėse, kurios gimsta ir miršta, vidutiniškai, kartą per kelias dienas, susikaupia ir įsitvirtina mutacijos, ir ląstelės tampa agresyvios. Ši agresyvi ląstelė ima žaibišku greičiu dalintis, ignoruodama natūralų mechanizmą. Ji tampa žudike. Kaip dažnai tai nutinka?

Manoma, kad kiekviena iš daugelio trilijonų mūsų kūno ląstelių kasdien patiria dešimtis tūkstančių potencialiai pavojingų pakitimų. Mūsų organizmas ištvermingai kenčia smūgius, toliau tęsdamas sudėtingą darbą. Kitaip tariant, kasdien mes galime bent tūkstantį kartų susirgti vėžiu. Tačiau neverta jaudintis.

Specialūs fermentai keliauja po mūsų organizmą, tikrindami DNR, ar nėra potencialiai pavojingų mutacijų, sugebančių sukelti vėžį. Jei kilo problema ir ląstelių dalijimosi metu dalijimosI mechanizmai apsivertė aukštyn kojomis (taip, pasitaiko ir tokių problemų), šie neįtikėtini pagalbininkai-fermentai gali aptikti nesklandumą ir neutralizuoti šias ląsteles joms dar nespėjus išsivystyti į potencialiai mirtiną naviką.

Žinoma, tai negali būti veiksminga 100 proc. Kartais kažkas prašoka pro apsauginį tinklą, ir susidaro ligos židinys. Bet, vertinant potencialių vėžio susidarymo galimybių, kurios kasdien neutralizuojamos, apimtį, galime didžiuotis savo kūnu, nes jis – tikrai neįtikėtinas.

Komentarai ()