2019-ieji metai kosmoso tyrimams ir pramonei buvo intensyvūs. Buvo pradžiuginusių pergalių, šiek tiek nesėkmių – žodžiu, buvo tikrai įdomu. Kas tiksliai nutiko per šiuos metus pasakojo Fizinių ir technologijos mokslų centro vyresnysis mokslo darbuotojas, astrofizikos daktaras ir populiariausio astronomijos tinklaraščio Lietuvoje „Konstanta 42“ autorius Kastytis Zubovas.

– Nuo ko svarbaus prasidėjo 2019-ieji metai?

Išskirti galima du įvykius. Pirmasis – NASA zondas „New Horizons“ praskrido pro tolimiausią žmonių sukurto aparato aplankytą kosminį objektą, oficialiai pavadintą 2014 MU69, netrukus gavusį neoficialų pavadinimą Ultima Thule, o šiemet jau pakrikštytą ir oficialiai Arrokothu.

Tai yra objektas, esantis nuo Saulės toliau nei Plutonas (kurį „New Horizons“ aplankė prieš keletą metų) ir jį galima vadinti kažkuo panašiu į asteroidą, bet tokius objektus vis dėlto vadiname Kuiperio žiedo objektais, ir kurie – didesni ir mažesni – skrajoja Saulės sistemos pakraštyje.

– Kuo jis svarbus, kodėl jį reikia žvalgyti?

– Kuiperio žiedas yra mažiausiai pasikeitęs regionas nuo Saulės sistemos susiformavimo laikų. Tai reiškia, kad visus 4,5 mlrd. metų ten esantys objektai šiek tiek keitėsi, bet buvo gerokai mažiau veikiami Saulės šviesos, nei planetos. Taigi, šių objektų tyrimai leidžia mums daug geriau suprasti, kaip ir iš ko formavosi planetos.

Vienas iš dalykų, ką parodė jau pirmosios Arrokotho nuotraukos, kad jis susideda iš dviejų dalių, kurios yra abi daugiau mažiau apvalios – viena šiek tiek plokštesnė, kita daugmaž rutulio ar bulvės formos – ir jas jungia siauras „kaklas“. Greičiausiai tai reiškia, kad kažkada buvo du dariniai, kurie sukdamiesi vienas apie kitą suartėjo, susilietė ir galiausiai sukibo į vieną. Tai yra vienas iš procesų, kurie svarbūs ir planetų formavimuisi, nes dideli – šimtų metrų ar ir kilometrų – dariniai vienas su kitu turėjo kažkaip sukibti (lėtai), kol galiausiai suformavo tokius objektus, kurių gravitacija leido išlaikyti vis stambesnes ir stambesnes planetų „statybines medžiagas“.

– O antrasis svarbus sausio įvykis?

– Kinijos zondo „Chang’e 4“ nusileidimas Mėnulyje. Kinija yra viena iš nedaugelio valstybių, kurioms pavyko kažką sėkmingai nutupdyti mėnulyje – iki šiol tai pavykę yra tik JAV, Sovietų sąjungai ir buvo keli Europos zondai.

Kinija nutupdė zondą ir mėnuleigį pietiniame ašigalyje, kuris yra labai mažai tyrinėta Mėnulio dalis, ten nebuvo jokių zondų. Įdomu tai, kad mėnuleigis turėjo biologinių mėginių – po kelių savaičių Mėnulyje sėkmingai sudygo medvilnė ir bulvės. Žinoma, tiek augalai ilgai neišgyveno, bet buvo parodyta, kad Mėnulio sąlygomis – prie mažos gravitacijos ir didelės Saulės spinduliuotės – augalai gali sudygti ir kažkiek pradėti augti.

– Tai vis dėlto kosminių bulvių traškučių nesulauksime?

– Artimiausiu metu ne – bet vilties yra! (šypsosi)

– Gerai. Svarbiausiu vasario įvykio turbūt galima būtų laikyti Marso zondo „InSight“ darbų pradžią Raudonojoje Planetoje, ar ne?

– Taip, „InSight“ nusileido dar 2018 m. gruodį, bet darbus pradėjo tik daugmaž vasarį. Tai – kol kas naujausias NASA zondas Marso paviršiuje. Jis, priešingai nei „Curiosity“, nėra važinėjantis – „InSight“ užduotis yra tyrinėti planetos gelmes. Tam jis turi keletą prietaisų. Vienas iš jų guli ant Marso paviršiaus ir labai jautriai tyrinėja paviršiaus drebėjimą ir taip bando išsiaiškinti, kaip visokie drebėjimai vyksta Marse. Nes žinome, kaip drebėjimai vyksta Žemėje, turime duomenų, kaip tai vyksta Mėnulyje – o apie tokius reiškinius Marse iki šiol neturėjome duomenų.

„InSight“ jau užfiksavo keletą drebėjimų, kurie yra paties Marso drebėjimai – o ne kokios vėjo sukeltos vibracijos – ir pagal tai atrado, kad Marsas savo savybėmis yra tarpinis tarp Žemės ir Mėnulio, bet daug panašesnis į Mėnulį – nes priešingai nei Žemė (ir panašiai kaip Mėnulis), Marsas yra sausas ir neturi judančių tektoninių plokščių, kurios labai pakeičia, kaip drebėjimų bangos sklinda per planetos plutą.

– Vienas iš „InSight“ prietaisų gręžiasi į Marso žemę. Ko ten ieškoma – aukso, deimantų?

– Tai nėra naudingų iškasenų paieška (šypsosi). Tai yra bandymai suprasti, kaip šiluma iš Marso gelmių eina į paviršių, ir atvirkščiai. Tai leidžia suprasti, kaip per milijardus metų vystėsi planeta – nes žinoma, kad Marso praeityje paviršiuje buvo skysto vandens, o dabar temperatūra čia nedažnai pakyla virš nulio, taip kad skystam vandeniui egzistuoti paviršiuje yra labai sudėtinga. Tad klausimas, kaip Marsas atvėso – ir tam „InSight“ tikslas yra išgręžti keleto metrų gylio šachtą bei joje išdėlioti šilumos jutiklius, kuriais galima būtų tyrinėti, kaip šilumos pokyčiai atsiliepia gilumoje ir paviršiuje.

Bet kol kas tai nepavyko – nes paaiškėjo, kad Marso plutą yra pragręžti sunkiau, nei tikėtasi. Grąžtas vis stringa, apsivelia – bet po truputį bandoma pasiekti užsibrėžtų tikslų.

– Balandžio mėnuo kosminiams tyrimams pagarsėjo ir sėkmėmis, ir nesėkmėmis, ar ne?

– Taip, taip, ir šia proga galima būtų plačiau apžvelgti Mėnulio tyrimus. Jau kalbėjome apie zondą „Chang’e 4“, kurio nusileidimas buvo sėkmingas, bet pernai dar buvo ir kiti du nusileidimai, kuriuos vykdė Izraelis ir Indija. Abu, deja, buvo nesėkmingi.

Kovo mėnesį išskridęs, balandį Mėnulyje sudužo Izraelio kompanijos „SpaceIL“ zondas „Beresheet“. Tačiau įdomus nutikimas – ši įvykis reiškia, kad Mėnulis dabar yra užkrėstas lėtūnais. Lėtūnai – tai mažyčiai vandens padarėliai, kurie atsparūs radiacijai, slėgiui, nuodams, drėgmės trūkumui ir dar daug kam, bene atspariausia Žemės gyvybės forma.

– Atsparesni ir už tarakonus, kurie, sako, išgyventų branduolinį karą?

– Tarakonams nėra ko lygintis (šypsosi). Ir vienas iš „Beresheet“ tikslų buvo ištirti, kaip Mėnulio sąlygomis egzistuotų tie lėtūnai – tik nepaleidžiant jų į Mėnulį. Bet zondas sudužo ir greičiausiai lėtūnai išbyrėjo.

Iš to ką žinome apie šiuos mikrogyvūnus, lėtūnai turėjo pradėti hibernuoti, susitraukė ir lauks, kol kas nors juos suras, iškas ir užpils vandens – kad jie galėtų gyvuoti toliau.

– Ir kiek tokiomis sąlygomis jie galėtų ištverti?

– Tokiomis sąlygomis niekas tokio dalyko kol kas nėra tyręs. Todėl būtų labai įdomu kada po 20 metų nuskristi į tą pačią vietą, surasti sudužusį zondą, paimti mėginius ir patikrinti, ar lėtūnai išgyveno.

Grįžtant prie Mėnulio tyrimų – jau vėliau, lapkričio mėnesį į Mėnulį skrido ir Indijos zondas „Chandrayan 2“. Orbitinis zondas, turintis skrieti apie Mėnulį, nuskrido ir sėkmingai pradėjo darbą, tačiau jis taip pat turėjo nuleisti nusileidimo modulį „Vikram“ su mėnuleigiu. Deja, likus keliems kilometrams virš Mėnulio paviršiaus, zondas prarado kontaktą su misijos kontrole ir vėliau buvo patvirtinta, kad modulis sudužo. Bet ten jokių biologinių eksperimentų nebuvo, tad gyvybės užkrato daugiau nenunešėme (šypsosi).

– Beje, kalbant apie „SpaceIL“, galima paminėti, jog egzistuoja galimybė, jog Mėnulyje dabar egzistuoja bent jau poros lietuvių nuotrauka. Savo laiku ši Izraelio kompanija vykdė reklaminę kampaniją, kurios metu kvietė nusifotografuoti prie „Beresheet“ modelio, stovinčio Ben Guriono oro uoste, ir buvo žadama tokias nuotraukas, paskelbtas „Instagram“, surinkti, įrašyti į zondo atmintį ir išsiųsti į Mėnulį. Žinoma, kad bent pora lietuvių sudalyvavo šioje akcijoje – bet patvirtinimo iš „SpaceIL“, kad nuotraukos tikrai pasiekė Mėnulį, deja, neturime. Bet grįžkime prie balandžio. Kas dar svarbaus nutiko šį mėnesį?

– Balandį buvo paskelbta ir pirmoji juodosios skylės nuotrauka. Tai – daugiau nei dešimtmetį trukusio prietaisų tobulinimo ir projekto vystymo rezultatas, kurio duomenys surinkti dar 2017 m. pradžioje, bet vėliau ilgą užtruko duomenų analizė ir tikrinimas – kol galiausiai juos galima buvo paskelbti.

Apibendrinant, juodosios skylės mūsų matomame dangaus skliaute yra labai labai maži objektai. Pagal tai, kas matytųsi mūsų dangaus skliaute, didžiausia ir supermasyvi juodoji skylė yra mūsų galaktikos centre, bet jos dydis toks, kaip teniso kamuoliukas Mėnulio paviršiuje – tad įžiūrėti tokį objektą iš Žemės yra labai sudėtinga. Tam prireikė daugiau nei 10 teleskopų, išdėstytų visoje Žemėje, ir jie buvo sujungti į vieną bendrą tinklą, tarsi vienas Žemės dydžio teleskopas. Tokio dydžio teleskopas pasiekia jau pakankamą raišką, kad galėtų išskirti juodosios skylės įvykių horizonto dydį.

Tiesa, nuotraukai buvo pasirinkta ne mūsų galaktikos centre, o kitoje galaktikoje – M87 – esanti juodoji skylė. Taip buvo pasirinkta, nes jos dydis dangaus skliaute yra labai panašus, nors ji yra kelis tūkstančių kartų toliau, bet jos ir masė kelis tūkstančius kartų didesnė – ir todėl ji žymiai lėčiau keičiasi, jos aplinkoje visi judesiai vyksta lėčiau. Dėl to keletą parų renkant šios skylės duomenis, galima buvo gauti daugiau ar mažiau statišką vaizdą. Tuo tarpu stebint mūsų galaktikos juodąją skylę, per keletą parų vaizdas būtų ypatingai išsiliejęs.

– Ir sakoma, tai yra ne pačios juodosios skylės nuotrauka (nes šviesa iš jos neištrūksta), o tik atšvaitai?

– Taip, iš tiesų tai reikėtų vadinti juodosios skylės šešėlio nuotrauka – nes ten matoma spinduliuotė, sklindanti iš dujų, esančių prie pat juodosios skylės. Juodosios skylės gravitacija iškreipia erdvę taip, kad šviesa sklinda nebe tiesiomis linijomis, bet prie pat juodosios skylės ji gali skirsti aplink juodąją skylę ratais. Kai kurie fotonai, sukdamiesi tokiais ratais, įkrenta į juodąją skylę, bet esantys pakankamai toli – pabėga ir gali pasiekti mus. Būtent tą regioną, iš kurio fotonai jau gali pabėgti – ir dar arčiau esantį, iš kurio pabėgti jau nebegali, tą tamsų regioną, vadinamą juodosios skylės šešėliu – ir pavyko išskirti.

Šis atradimas parodo, kad technologiškai mes jau esame pažengę tiek, kad sugebame pasiekti tokią erdvinę skyrą – ir padės daug geriau suprasti, kas vyksta tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, prie pat juodųjų skylių.

– Birželio mėnuo. Svarbiausias atradimas buvo bene tai, kad marsaeigis „Curiosity“ aptinka metaną? Kuo tai svarbu?

– Tai nebuvo pirmas kartas, kai Marse buvo aptiktas metanas. Bet su metanu ten yra toks daug metų besitęsiantis neaiškumas, kad kartais jo aptinkama, o kartais – ne, vieni zondai randa, kiti – ne. Galiausiai neaišku, ar to metano ten yra visada, ar jo atsiranda kartais, ir paskui jis išnyksta – greičiausiai antrasis variantas yra teisingesnis.

Bet kuriuo atveju, jo ten nedaug, tačiau tokie pokyčiai byloja, kad Marse vyksta kažkokie procesai, kurie metaną gali išskirti. O pats metanas labai įdomus tuo, kad Žemėje beveik visas atmosferoje esantis yra biogeninės kilmės – tai reiškia, kad jį kuria gyvybiniai procesai. Aišku, metaną galima sukurti ir negyvybiniais procesais, tačiau tai gali būti vienas iš vadinamųjų biopėdsakų, gyvybės požymių. Jei kažkokia gyvybė Marse egzistuoja, galima būtų tikėtis, kad savo gyvybinių procesų metu ji išskiria metaną.

Aišku, tai toli gražu nėra gyvybės egzistavimo Marse įrodymas: tokie svyravimai gali būti susiję su metų laikų kaita – nes taip ir pastebima, kad šiaurinio pusrutulio vasaros metu metano yra daugiau, žiemos metu – mažiau.

– Gal tai reiškia, kad marsiečiai užmiega žiemos miegu?

– Galbūt (šypsosi). Bet gali būti ir cheminiai procesai, kad sušilus uolienoms, iš jų pradeda sunktis kada nors seniai nusėdęs metanas. Bet tokie metano aptikimai – ir didėjantis duomenų kiekis apie šias dujas – yra labai įdomus dalykas, nes padeda suprasti, kas tame Marse vyksta.

– Priėjome iki liepos. Visas pasaulis džiūgavo, kliedėjo, linksminosi ir bijojo Saulės užtemimo. Ar tai tik gražus reginys, ar vis dėlto jis turi kažkokią įtaką – ir ar mokslui jis yra naudingas?

– Seniau Saulės užtemimai mokslui buvo labai naudingi. Kai Mėnulis uždengia Saulės diską, išryškėja gerokai blausesnis, bet vis tiek dar gana ryškus Saulės vainikas – labai karštų, labai retų Saulę gaubiančių dujų apvalkalas. Šiuo metu jau turime kosminių zondų, kurie nuolat stebi Saulę ir jos vainiką – tarp jų yra pernai duomenis rinkti pradėjęs NASA zondas „Parker Solar Probe“ – ir tokie zondai jau gali vykdyti stebėjimą ir teikti duomenis nepriklausomai nuo užtemimų, tad paties užtemimo mokslinė svarba jau yra sumenkusi – bet reiškinys gražus ir skatina visuomenę domėtis tuo, kas vyksta kosmose.

– O įtaka žmogui?

– Na, per Saulės užtemimą sutemsta. Tai kiek šviesa turi mums įtakos, tiek turi ir pats užtemimas. (šypsosi). Įtakos užtemimas tikrai turi vabzdžiams, paukščiams, įvairiai gyvajai gamtai, kuri daug labiau reaguoja į šviesos pokyčius – tuo tarpu mes gi jau esame daugiau ar mažiau įpratę prie to, kad šviesa nelabai susijusi su natūralia šviesa, nes naudojame lempas, kitą dirbtinį apšvietimą – tad tas užtemimo metu įvykęs šviesos pokytis daro nedidelį poveikį. Bet kad būtų kitokių poveikių – nemanau.

– Pereikime prie rugpjūčio. NASA patvirtino „Europa Clipper“ misiją. Kas tai per misija ir kuo ji svarbi?

– „Europa Clipper“ yra misija, planuojama į Jupiterio palydovą Europą, kuris laikomas viena iš tikėtiniausių vietų aptikti gyvybę už Žemės ribų, Saulės sistemoje. Nes jau senokai žinoma, kad Europoje po paviršių dengiančiais ledynais egzistuoja vandenynas su skystu vandeniu – o iš to vandenyno veržiasi geizeriai. Taigi, ten egzistuoja vanduo, greičiausiai egzistuoja ir įvairūs sudėtingi cheminiai junginiai, taip pat gali būti geoterminės versmės – žodžio tokios sąlygos, kurios šiek tiek primena pirmykštę Žemę ir tokias vietas joje, kur hipotetizuojama kad išvis užgimė pirmoji gyvybė.

„Europa Clipper“ žada išskirsi berods 2026 metais, tad iki rezultatų iš viso reikės palaukti kokį dešimtmetį – bet tai, kad misija patvirtina, reiškia, kad ji tikrai vyks ir kad apie Jupiterio palydovą Europą tikrai sužinosime gerokai daugiau, nei žinome dabar.

– Rugsėjis. Jau minėjome Indijos „Chandrayan 2“ misiją, bet pats savo tinklaraštyje esate minėjęs ir apie pirmuosius vandens garus Žemės dydžio planetoje. Kodėl tai svarbu?

– Egzoplanetų aptikimas yra gana nauja mokslo šaka – pirmosios egzoplanetos aptiktos tik 1992 metais – bet pastaruoju metu jų aptinkama vis daugiau, ir dabar patvirtintų jau turime daugiau nei 4000.

Ir jau keliolika metų kartais vis pavyksta išmatuoti kokios planetos atmosferą. Iš pradžių tai buvo daugiausia egzoplanetos, panašios į Jupiterį ar Saturną, – dujinės milžinės, kurių atmosfera labai stora, todėl ją daug lengviau aptikti (nes signalai žymiai stipresni). Bet laikui bėgant aptinkamos ir vis mažesnių planetų vis plonesnės atmosferos – ir dabar pavyko išmatuoti atmosferą planetos, kuri dydžiu nedaug lenkia Žemę – ir toje atmosferoje aptikti vandens garus.

Reikėtų pabrėžti – tai yra ne pirmas kartas, kai toks dalykas aptinkamas planetos atmosferoje, bet čia yra mažiausia žinoma planeta su vandens garais ir šis atradimas reiškia, kad jau galime tokį dalyką padaryti. Ir nors ši planeta yra pernelyg arti savo žvaigždės, kad galėtų būtų tinkama gyvybei (kaip mes pastarąją suprantame), tos planetos atmosfera greičiausiai sudaryta iš garuojančio vandenyno (nes pats tas vandenynas greičiausiai yra verdantis), bet tai reiškia, kad netrukus vandens garus galėsime aptikti ir tokiose planetose, kaip Žemė. O iš to seka, kad galėsime aptikti ir gyvybės pėdsakus, jei gyvybė kur kitose planetose egzistuoja.

– Kalbant apie egzoplanetas, žiūrovams priminsime, kad neseniai Tarptautinė astronomų sąjunga patvirtino ir du lietuviškus pavadinimus, kurie buvo suteikti žvaigždei ir aplink ją skriejančiai egzoplanetai. Žvaigždė pavadinta Taika, o jos planeta – Vyčiu. Deja, Vytis irgi nėra tinkamas gyvybei. Bet pereikime prie spalio atradimų. „Gyvybės blokai“ Encelade. Mes vėl galime kalbėti apie gyvybę?

– Taip, vėl galima kalbėti apie gyvybę Saulės sistemoje. Enceladas yra Saturno palydovas ir kartu su Europa (Jupiterio palydovas, red. past.) yra vadinamas geriausiomis vietomis ieškoti gyvybei mūsų žvaigždės sistemoje. Atkreipkite dėmesį – jau nebe Marsas, nors dar prieš 10 metų visi kalbėjo tik apie Marsą.

Encelado – kaip ir Europos – paviršių dengia ledynai, o po jais egzistuoja skysto vandens vandenynas. Iš Encelado taip pat veržiasi geizeriai – o šiuos iki 2017 m. rugsėjo tyrinėjo zondas „Cassini“. Šiuos geizerius taip pat galima stebėti ir kosminiais teleskopais – tokiais kaip „Hubble“, kuriuo būtent ir buvo padaryti atradimai, kad tokiuose geizeriuose yra įvairių molekulių, kurios būtų kaip ir žingsniai į gyvybinių ląstelių atsiradimą.

Tad pačios gyvybės dar neatrandame, bet aptinka vis sudėtingesnius „gyvybinius blokus“, sudėtingesnes molekules, bylojančias, kad ten bent jau vyksta kažkokie sudėtingi cheminiai procesai.

– Ar pats tikite gyvybės kosmose egzistavimo galimybe?

– Kosmose – visiškai neabejoju. Saulės sistemoje – na, sakyčiau taip penkiasdešimt prie penkiasdešimties (šypsosi). Bet Enceladas ir Europa nuteikia optimistiškai.

– Na ir gruodis, labai gražiai užbaigęs metus tuo, kuo jie ir prasidėjo – asteroidu. Tik ne praskridimu pro šalį, kaip nutiko su Arrokothu, o su Ryugu ir japonų misija „Hayabusa 2“.

– Taip, japonų „Hayabusa 2“ dabar atsitraukinėja nuo asteroido ir po metų grįš į Žemę. Tai – viena iš dviejų šiuo metu vykstančių misijų, kurių tikslas – pargabenti asteroido medžiagos mėginių (antroji misija – NASA vykdoma „OSIRIS-Rex“).

Japonų „Hayabusa 2“ nuskrido iki asteroido Ryugu, ir skraidė aplink jį, tyrinėjo, ir du kartus paėmė asteroido mėginius. Vieną kartą tiesiog priskrido prie paviršiaus ir pagriebė regolito, o kiek vėliau iššovė kulką, nusileido susiformavusiame krateryje ir paėmė naujai atidengtos medžiagos mėginį.

Iš šių dviejų mėginių tikimasi nustatyti, kaip laikui bėgant keičiasi asteroidai. Nes paviršinę medžiagą veikia Saulės vėjai, Saulės spinduliuotė, įvairios kosminės dulkės, pataikančios į asteroidą – tuo tarpu kažkur giliau, gal net kelių centimetrų gylyje, jau ta medžiaga yra pridengta ir praktiškai nesikeičia. Tad galėdami palyginti du tokius mėginius, galime nustatyti ir vykstančius pokyčius.

– Kalbant apie gruodį, dar minimas ir „Cheopsas“. Kas tai yra?

– Tai – naujausia Europos kosmoso agentūros (ESA) misija, kuri skirta egzoplanetų charakterizavimui. Tai pirma dedikuota misija ne naujų egzoplanetų aptikimui, bet jau žinomų egzoplanetų savybių geresniam tyrinėjimui.

Pagrindiniai „Cheopso“ uždaviniai bus kuo tikslesnis egzoplanetų spindulių ir masių nustatymas, tą jis darys ir stebėdamas žvaigždes, aplink kurias tos egzoplanetos sukasi, ir pačių planetų tranzitus – visa tai bus labai patikslinami duomenys ir taip geriau suprasime, kokia gali būti planetų struktūra.

Nes Saulės sistemoje mes turime 8 planetas: dvi dujines milžines (Jupiterį ir Saturną), dvi ledines milžines (Uraną ir Neptūną) ir keturias uolines planetas. Tačiau tarp egzoplanetų randame labai daug tokių, kokių masė yra tarpinė tarp Žemės ir Neptūno (o Neptūnas yra beveik 20 kartų masyvesnes už Žemę), o Saulės sistemoje planetų, telpančių į tokį tarpą, neturime.

Taigi, tik kitose planetų sistemose galime tyrinėti masyviausias įmanomas uolines planetas ir mažiausias įmanomas ledo ar vandens planetas.

Taip pat tikimasi tyrinėti ir planetų atmosferas – ir kaip kalbėjome, kuo toliau, tuo mažesnių planetų atmosferas. Ir net jei nekalbame apie gyvybės paieškas, vis tiek yra įdomu suprasti, kaip prie skirtingų žvaigždžių vystosi skirtingu atstumu esančių egzoplanetų atmosferos, kiek jas gali nupūsti žvaigždės vėjas, kiek tos atmosferos skirtingos ir taip toliau. Visa tai pagilina mūsų žinias, kaip planetos atsiranda, vystosi, kokios jos gali būti – ir galų gale mums padeda geriau suprasti mūsų pačių Žemę, net kaip gali keistis jos klimatas.

– Kokių įdomių kosmose sulauksime 2020 metais?

– Metų viduryje atsivers eilinis, vidutiniškai kas 26 mėnesius atsirandantis langas skrydžiams į Marsą. Tai reiškia, kad maždaug kas tiek laiko Žemė ir Marsas vienas kito atžvilgiu atsiranda tokiose padėtyse, kad skrydžiui iš mūsų planetos į Raudonąją sunaudojama gerokai mažiau energijos, nei bet kuriuo kitu atveju. Dėl to dauguma skrydžių į Marsą vykdomi būtent tokiais langais, daugmaž kas porą metų.

Kai 2018 metais buvo toks paskutinis langas, išskrido kelios misijos, tas pats bus ir 2020-aisiais: planuojama ne viena, o garsiausia iš jų yra NASA „Mars 2020“, kurios tikslas bus marsaeigiu ieškoti kadaise egzistavusios ar ir dabar egzistuojančios gyvybės požymių.

Taip pat bus vykdoma ir bendra Rusijos bei Europos misija „ExoMars“. Ji susidės iš orbitinio zondo, tyrinėjančio atmosferą ir marsaeigio, kurį bus bandoma nutupdyti ant Marso paviršiaus. Jei pavyktų, tai būtų pirmasis ne NASA sėkmingas nusileidimas šioje planetoje – nes prieš ketverius metus ESA irgi bandė nutupdyti modulį „Schiaparelli EDM“, bet jis sudužo.

Į Marsą zondus planuoja siųsti ir Kinija bei Indija.

Dar numatomi svarbūs įvykiai - „SpaceX“ ir „Boeing“ keleivinių kapsulių skrydžių bandymai. Tai bus pirmieji žmonių skrydžiai iš JAV teritorijos nuo tada, kai 2011 m. baigėsi šatlų programa. Nes dabar vienintelis būdas nuskraidinti žmogų į kosmosą – „Sojuz“ raketomis iš Baikonuro kosmodromo.

NASA jau daug metų vysto pamainą šatlams, ir berods nuo 2014 m. pagrindinis vystymas buvo perduotas privačioms kompanijoms „SpaceX“ ir „Boeing“. O šios, nors vėluodamos, bet atrodo, galiausiai baigė vystymą – ir kaip tik 2019-aisiais „SpaceX Crew Dragon“ bei „Boeing Starliner“ buvo išbandyti be įgulų. „Boeing“ skrydis kaip tik vyko praėjusią savaitę, jis nebuvo visiškai sėkmingas – Tarptautinės kosminės stoties pasiekti nepavyko – bet kapsulė Žemėje nusileido saugiai, taip kad 2020-aisiais sulauksime skrydžių su įgula.

Na, o tai atvers daug naujų galimybių žmonėms vykti į kosmosą, jau nekalbant apie politines potekstes. Jei dabar įvyktų kažkokia katastrofa, kuri išvestų ir rikiuotės Baikonuro kosmodromą, galėtų nutikti taip, kad žmonės tiesiog negalėtų skristi į kosmosą ilgą laiką. Tuo tarpu galimybė skirsti iš kelių vietų Žemėje jau yra labai didelis privalumas.

– Na ir paskutinis klausimas – žmogaus sugrįžimas į Mėnulį, misija „Artemis“. Ar jau kas girdėti apie tai?

– Taip, kovo mėnesį buvo paskelbtas planas, kad 2024 m. žmogus sugrįš į Mėnulį. Bet tam, kad tai įvyktų, reikia įvairių parengiamųjų skrydžių ir pirmieji iš jų planuojami jau 2020m. Galbūt tai bus skrydžiai su žmonėmis, gal tiesiog bandomieji nepilotuojami, kurie nuskridę iki Mėnulio, grįžtų į Žemę, technologijų bandymai – kad kai jau į Mėnulį skris žmogus, tas skrydis būtų kiek įmanoma saugesnis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Adomas Rutkauskas

Komentarai ()