Ispanams šiurpą kėlęs senovinės civilizacijos lobis yra tikras: stabą sukūrė dar seniau už inkus gyvenę žmonės ()
Legendinis niršių Ispanijos konkistadorų letenų išvengęs aukštaūgio žmogaus dydžio medinis stabas yra autentiškas – tačiau tai gal net ne visai tai, kas apie radinį buvo žinoma iki šiol. Statula yra dar senesnė, nei manyta – tad ją galėjo garbinti dar prieš inkus egzistavę žmonės.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau patys niūriausi objektą supę gandai dabar jau paneigti: vadinamojo Pachacamaco stabas nudažytas ne krauju, bet cinoberiu.
„Po ilgų dvejonių metų turime naujus argumentus, įrodančius, kad ši medinė statula yra originalus Pachacamaco stabas – o ne koks kitas inkų artefaktas ar klastotė“ – portalui „Live Science“ pasakojo tyrimo vadovė, Paryžiaus Sorbonos universiteto universiteto bendradarbė Marcela Sepúlveda.
Vakarų pasaulis apie Pachacamaco stabą išgirdo 1533 m. – kai konkistadoras Hernando Pizarro liepė savo pasekėjams jį sunaikinti, nurodydamas „sugriauti tą slėptuvę, kur buvo stabas, ir sunaikinti jį visų akivaizdoje“, – remdamiesi istoriniais šaltiniais, tyrime rašo mokslininkai.
Inkai garbino stabą, kuris, kaip manoma, turėjo orakulo galių. Pietų Amerikos indėnai laikė jį vadinamoje „Išpieštoje šventykloje“, esančioje Pachacamaco archeologiniame komplekse netoli Limos (Peru). XV ir XVI amžiuose Pachacamacas buvo inkų šventovė ir piligriminių kelionių vieta.
Tačiau dabar aiškėja, kad stabas vis dėlto pergyveno konkistadorus. 1938 m. archeologai šventykloje rado 2,34 metro stabą, kurio skersmuo – 13 centimetrų. Tačiau niekas nežinojo, ar šis raižytas medinis dirbinys buvo garsusis stabas – ar kažkas kito.
Norėdami išsiaiškinti, M.Sepúlveda ir jos kolegos atliko anglies-14 analizę ir nustatė, kad stabas datuojamas maždaug nuo 760 iki 876 mūsų eros metų. Tai datuojama „viduriniojo akiračio“ periodu (nuo 500 iki 1000 mūsų eros metų) – Wari žmonių laikais, maždaug prieš 700 metų iki inkų imperijos piko. Ši data leidžia manyti, kad Wari kultūra pagamino stabą ir kad Pachacamacas buvo svarbi vieta dar prieš inkų įsigalėjimą, teigia tyrėjai.
Be to, tyrinėtojai domėjosi, ar stabas buvo dažytas – pavyzdžiui, kaip ir kiti senoviniai daiktai, tokie kaip graikų šventyklos ir statulos. Vienas konkistadorų gandas teigė, kad stabas buvo raudonas galbūt nuo aukų kraujo.
Gavę Pachacamaco muziejaus leidimą, tyrėjai iš vitrinos išėmė stabą ir keletą valandų tyrė jį rentgeno fluorescencine spektrometrija – tiriamą objektą negadinančia technologija, identifikuojančia specifinius sudedamuosius elementus.
„Su džiaugsmu pastebėjome, kad išliko spalvų pėdsakai“, – sako M.Sepúlveda. Stabo dantys kažkada buvo dažyti balta spalva, o galvos apdangalo dalys turėjo geltoną pigmentą. Tyrėjai taip pat nustatė, kad raudoną spalvą lėmė ne kraujas, o gyvsidabrio mineralas cinoberis. Šis mineralas natūraliai randamas Andų klanuose, esančiuose maždaug už 400 kilometrų nuo Pachacamaco.
Atsižvelgiant į tai, kad cinoberis nerandamas pačiame Pachacamace, tikėtina, kad stabas buvo tyčia nudažytas raudona spalva – galbūt norint pabrėžti ekonominę ar politinę galią, svarsto M.Sepúlveda.
Cinoberio aptikimas pateikia „naujų įrodymų apie galimą mineralų prekybą, vykdytą dideliais atstumais – mineralų, naudotų labai svarbių ritualinių objektų dažymui“, sako Čikagos muziejaus kuratorius, profesorius ir antropologijos vadovas Patrickas Ryanas Williamsas.
Tuo tarpu „tolesnė analizė galėtų padėti išsiaiškinti šių medžiagų kilmę, tačiau tai yra ir puikus atspirties taškas norint suprasti šio svarbaus stabo, garbinto šimtus metų prieš Ispanijos vykdytą užkariavimą vienoje iš svarbiausių Peru ankstyvųjų orakulų vietų, kilmę“, – teigia P.R. Williamsas, nedalyvavęs tyrime.
Pats tyrimas sausio 15 d. buvo paskelbtas internetiniame žurnale „Plos One“.
