O čia tai driokstelėjo: ši energija net dešimt kartų viršija galingiausio kada nors užfiksuoto Saulės žybsnio energiją ()
Žvaigždžių magnetiniai laukai nuolatos kinta, o kartais susisuka tiek, kad staigiai persijungia į paprastesnę konfigūraciją ir išlaisvina didžiulį kiekį energijos. Tokie įvykiai matomi kaip žvaigždžių žybsniai. Jau seniai žinoma, kad mažesnės už Saulę žvaigždės žybsi panašiai stipriai, kaip ir mūsiškė, nors bendrai paėmus spinduliuoja silpniau.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
O dabar pirmą kartą žybsnis užfiksuotas žvaigždėje-nykštukėje, kurios masės vos pakanka termobranduolinėms reakcijoms įžiebti.
12 kartų už Saulę mažesnės masės J0331-27, esanti už 240 parsekų nuo mūsų, yra vos antra tokio tipo žvaigždė, užfiksuota rentgeno spindulių ruože. Žybsnis, trukęs kelias valandas, išmetė maždaug tiek energijos rentgeno spindulių ruože, kiek Saulė išspinduliuoja per sekundę visame elektromagnetiniame spektre. Ši energija net dešimt kartų viršija galingiausio kada nors užfiksuoto Saulės žybsnio energiją. Tai įrodo, kad net ir tokiose mažose žvaigždėse, kurių paviršiaus temperatūra kone trigubai mažesnė, nei Saulės, vyksta sudėtingas plazmos judėjimas, sukeliantis magnetinio lauko persijungimo reiškinius.
Taip pat įdomu, kad stebėjimu metu neaptikta jokių mažesnių žybsnių, nors naudotu XMM-Newton kosminiu teleskopu būtų įmanoma užfiksuoti net ir dešimt kartų silpnesnius išsiveržimus.
Kitoms žvaigždėms bei Saulei tinkantis skirtingo energingumo žybsnių pasiskirstymo modelis prognozuoja, kad per 2,5 milijono sekundžių (beveik mėnesį) trukusius stebėjimus žvaigždėje turėjo įvykti bent keletas pastebimų išsiveržimų. Jų nebuvimas leidžia spręsti, kad tokiose mažose žvaigždėse žybsniai būna arba labai dideli, arba mažyčiai, ir jų pasiskirstymas neatitinka didesnėms žvaigždėms galiojančių dėsnių.
Tyrimo rezultatai arXiv.
