Kaputaro kalno šliužai gyvena tik ant Kaputaro kalno Australijos rytuose. Rytais juos galima pamatyti šliaužiojančius rasotoje žolėje, tačiau šie raudoni šliužai iš tiesų nyksta. Jiems nepadeda tai, kad jie gyvena labai ribotoje teritorijoje, kurią kartais nusiaubia krūmynų gaisrai. Manoma, kad 2019 metais Australiją kankinęs gaisras pasiglemžė apie 90 % šių šliužų populiacijos. Tačiau kaip išliko kiti?

Tiesą sakant, mes net nežinome, ar gaisre pražuvo būtent 90 % Kaputaro šliužų - gali būti, kad tikrasis skaičius yra gerokai mažesnis. Mat šie šliužai yra puikiai prisitaikę išlikti ekstremaliomis sąlygomis. Būtent dėl to juos lengviau pastebėti naktį.

Šliužų oda yra padengta gleivėmis, kurios saugo šiuos minkštus gyvūnus nuo išdžiūvimo. Karšta Australijos saulė juos greitai pražudytų, todėl jie maitinasi tik naktimis ir rytais, kai lauke dar nėra taip karšta, o žemė dar yra pakankamai drėgna. Dieną jie slepiasi pavėsyje, po akmenimis ar pūvančių medžių ertmėse. Ir būtent taip didelė dalis jų apsisaugojo nuo krūmynų gaisrų.

Didelė dalis Kaputaro kalno šliužų iš tikrųjų žuvo - pasaulis tikrai neteko daugiau nei pusės turėtos populiacijos. Tačiau jei ne toks gyvenimo būdas, tikriausiai būtų žuvę visi šliužai. Jie gyvena tik 1500 metrų aukštyje ant Kaputaro kalno. Jų paplitimo zona apima tik apie 100 kvadratinių kilometrų, dauguma šliužų gyvena šios teritorijos centre. Jie yra pratę prie žemesnės temperatūros - jų gyvenamojoje zonoje temperatūra yra maždaug 10 laipsnių vėsesnė nei kalno papėdėje. Taigi, jei ne noras pasislėpti nuo karščio, gaisrai būtų pražudę visus šliužus.

Kaputaro kalno šliužai įdomūs tuo, kad jų teritorija yra labai ribota jau milijonus metų. Prieš 17 milijonų metų įvykęs Kaputaro ugnikalnio išsiveržimas sukūrė izoliuotą žemės lopinėlį, kuris kadaise buvo apsuptas atogrąžų miškais. Taip šioje vietoje įsikūrė pakankamai unikalūs organizmai. Lieka tikėtis, kad Kaputaro kalno šliužų populiacija greitai atsistatys - gamta įprastai po gaisrų atsigauna pakankamai energingai.

Komentarai ()