Unikalus ir retas jūrų gyvūnas, kuris sugeba naudotis įrankiu ()
Jūrinės ūdros daugiausia minta kietą kiautą turinčiais bestuburiais – įskaitant jūrų ežius, moliuskus, midijas ir krabus. Ir tam, kad šiuos išsilukštentų, jūrinės ūdros naudoja naudoja įdomų metodą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jūrinės ūdros paneria į uolėtus rifus – kur, beje, medžioja ir minėtus bestuburius – ir ten taip pat pasiima ir akmenį. Grįžusios į paviršių, jos ima plūduriuoti vandens paviršiuje ant nugaros – o ant pilvo užsideda akmenį.
Šį akmenį jos naudoja grobio kiauto sudaužymui – kad iš jo galėtų išsiimti minkštąsias dalis ir jas suvalgyti. Stėbėjimų metu užfiksuota, kad jūrinės ūdros yra linkusios elgtis taip nepaisant to, ar jos būtų vienos, ar grupėje.
Didžiąją laiko dalį jūrinės ūdros praleidžia vandenyje, kuriame ir miega. Kadangi jos miega vandens paviršiuje, dažniausiai įsivynioja į ruduosius dumblius – kad vandenyno srovės jų nenuneštų toli. Kontroliuodamos jūrų ežių populiaciją, jūrinės ūdros skatina didžiųjų rudųjų dumblių augimą – kadangi būtent jomis minta jūrų ežiai. Tokiu būdu jūrinės ūdros yra pagrindiniai grobuonys dumblių miškuose, kur jos ir gyvena. Tiesa, jos nėra mitybos grandinės viršūnėje – kadangi pačios tampa orkų, didžiųjų baltųjų ryklių ir kitų didelių grobuonių grobiu.
Jūrinės ūdros yra pakankamai didelės ir sveria iki 45 kilogramų – o užauga iki 1,5 metro ilgio. Tiek poravimasis, tiek jauniklių atsivedimas vyksta vandenyje, o patinėliai turi haremus, sudarytus iš kelių patelių. Motinos savo jauniklius prižiūri iki 8 mėnesių amžiaus. Kai motinos neria gilyn maisto, jos įtvirtina savo jauniklius dumbliuose, kad šie nenuplūduriuotų tolyn.
Priešingai nei dauguma jūrų gyvūnų, kurie pasikliauja storu riebalų sluoksniu, apsaugančių juos nuo šalto vandens, jūrinės ūdros pasikliauja itin tankiu kailiu – tankiausiu iš visų gyvūnų. Tiesą sakant, jūrinės ūdros viename kvadratiniame centimetre turi tiek plaukelių, kad jų oda niekada nesušlampa – nepaisant to, kad visą savo gyvenimą jos gyvena vandenyje.
Tiesa, šis tankus kailis vos nepražudė šios rūšies. XVIII ir XIX amžiuose jūrinių ūdrų kailis buvo itin vertinamas, iš jo buvo siuvami kailiniai bei kiti viršutiniai drabužiai, todėl šie gyvūnai buvo labai medžiojami – iki tiek, kad vos neišnyko. Mokslininkai skaičiuoja, kad jūrinių ūdrų populiacija sumažėjo iki 1 procento lygio, kuris buvo prieš medžioklės laikus.
Dabar jūrines ūdras saugo įstatymai, todėl pastaraisiais dešimtmečiais jų populiacijos ėmė vėl atsigauti. Tiesa, mokslininkai mano, kad šių gyvūnų populiacija vis tiek mažėja dėl naftos taršos, pokyčių Ramiojo vandenyno mitybos grandinėje bei gyvenimui tinkamų plotų sumažėjimu – todėl ši gyvūnų rūšis vis dar laikoma nykstančia. Todėl be tolimesnių pastangų ši rūšis gali būti prarasta amžiams.
O čia - dar keli įdomūs faktus apie jūrines ūdras:
- Jūrinės ūdros neturi storo riebalų sluoksnio, kuris jas sušildytų - priešingai nei kiti jūrų gyvūnai. Vietoje to ūdros išlaiko šilumą dviem kailio sluoksniais: apatinis sluoksnis įkalina orą, o viršutinis saugo orą ir leidžia jūrinėms ūdroms plūduriuoti;
- Jūrinės ūdros kasdien suėda maisto, kuris sudaro 25 procentus jų kūno masės - o minta dažniausiai jūrų ežiais, moliuskais, krabais, sraigėmis ir kitais bestuburiais;
- Kad praskeltų savo grobio kiautą, jūrinės ūdros naudoja akmenį - ir per 15 sekundžių akmeniu sugeba suduoti 45 smūgius.
- Ilgiausias užfiksuotas jūrinės ūdros panėrimas truko 4 minutes, o didžiausias užfiksuotas gylis panėrimo metu – 97 metrai.
- Patelės gyvena iki 20 metų, o patinėliai – iki 15 metų.
