Kinija stengiasi visais įmanomais būdais apsisaugoti nuo antrosios koronaviruso bangos. Jeigu norite sužinoti, kaip rimtai kinai tebežiūri į COVID-19, nuvykite į Kiniją, rašo „Sky News“ žurnalistas Tomas Cheshire’as.

Praeitą ketvirtadienį Kinijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad po 24 val. uždraus visiems užsieniečiams patekti į šalį. „Sky News“ žurnalistai suskubo patekti į Kiniją ir tai, ką išvydo, verta atskiro pasakojimo.

Su komanda buvome Seule, ten ir prasidėjo COVID-19 patikros procesas. Prie registracijos į skrydį terminalo pamatavo kūno temperatūrą. Didžiausia toleruojama – 37 °C. Jeigu kūno temperatūra bus nors truputį aukštesnė – į lėktuvą neįleis, ir mažiausiai kelioms savaitėms atsidursi karantine.

Kiekvienas patikros etapas – vis griežtesnis. Prie įlaipinimo į lėktuvą vartų stovėję pareigūnai turėjo visas reikalingas asmenines apsaugos priemones: kostiumus, kaukes, akinius ir skydelius.

Prieš įlipant į lėktuvą, kūno temperatūrą matavo dar keturis kartus.

Lėktuve kiekvienas oro linijų bendrovės „Air China“ įgulos narys taip pat turėjo visas apsaugos priemones. Įgulos narių vardai buvo užrašyti ant kostiumų nugarinės dalies ir nupieštų paveikslėlių. Skrydžio metu jie dar sykį pamatavo mūsų kūno temperatūrą.

Nusileidome pajūrio mieste Daliane, esančiame maždaug pusiaukelėje tarp Pekino ir Seulo. Kinijos vyriausybė taip bijo naujų COVID-19 atvejų šalies sostinėje, kad karantino procedūra prasidėjo Daliane – juk pagrindinę „tvirtovę“ būtina apsaugoti.

Lėktuvui nusileidus, įlipo muitinės pareigūnai. Turbūt nereikia nė sakyti, jog jie dėvėjo apsauginius kostiumus ir kitas apsaugines priemones. Pareigūnų rankose buvo termometrai, ir iš lėktuvo mus išleido tik dar kartą pamatavę temperatūrą.

Prieš du mėnesius tokią praktiką būtų buvę sunku ir įsivaizduoti. Beje, net dabar šie potyriai man primena kadrus iš filmo, o ne išgyventą tikrovę.

Vaizdai atvykimo salėje buvo dar nerealesni: daugiau nei 50 pareigūnų (muitininkų ir policininkų), apsirengusių apsauginiais kostiumais ir užsidėjusių apsauginius akinius, sėdėjo prie stalų ir kalbėjo su atvykusiaisiais bei reguliavo kontrolės punktus.

Kiekvienas keleivis turėjo išsamiai papasakoti savo kelionių istoriją ir galimus simptomus. Paskui mus nuvedė į medicininės apžiūros patalpą COVID-19 testui atlikti.

Procedūra nebuvo maloni: iš pradžių paėmė tepinėlį iš gerklės, paskui iš nosies, ir ne itin švelniai – net akys ėmė ašaroti.

Penktadienio vakarą matyti metodai labai skiriasi nuo praktikos daugelyje Europos miestų, kuriuose žmonėms leidžiama skristi geriausiu atveju pamatavus jų kūno temperatūrą. Štai ką gali pasiekti daug lėšų turinti autoritarinė valstybė.

Kita vertus, jos strategija man pasirodė veiksminga. Niekada nemaniau, kad kada nors vartosiu tokius žodžius apibūdinti Kinijos biurokratiją ar oro uostus.

Visos imigracijos procedūros buvo užbaigtos maždaug per dvi valandas nuo nusileidimo, o iki visiško draudimo atvykti užsieniečiams buvo likusios vos keturios.

Kiniją pasiekėme, tačiau į Pekiną nevyksime. Nauja politika. Mus susodino į autobusus ir nuvežė į vietos viešbutį, kurį rekvizavo šalies vyriausybė. Visur buvo pilna apsauginius kostiumus vilkinčių pareigūnų.

Kiekvienas gavome po apšiurusį kambarį, kuriame praleisime ateinančias 14 dienų. Tiesa, viešnagė mokama – 340 juanių (apie 40 eurų) už naktį.

Į kainą įskaičiuotas maitinimas tris kartus per dieną (maistas paliekamas prie durų). Paskubėjęs pro akutę gali pamatyti, kaip valgį atnešęs kostiumą apsivilkęs asmuo staigiai pasišalina.

Du kartus per dieną suskamba telefonas: balsas prašo pasimatuoti temperatūrą. Termometrų yra kambariuose. Mūsų COVID-19 testo rezultatai buvo neigiami. Po dešimties dienų bus atliktas dar vienas.

Neveiklumas ir tiesos slėpimas apsunkino Kinijos pradinį reagavimą į koronaviruso protrūkį, tačiau dabar naujasis virusas yra užsienio šalių problema, ir Kinija daro viską, kad situacija nepasikeistų.

Komentarai ()