Vilniaus politikos analizės institutas (VPAI) tęsia specialų projektą, skirtą išanalizuoti kitų šalių patirtį COVID–19 krizės akivaizdoje ir supažindinti su ja visuomenę. Šios dienos šalis – Švedija.

Ši Lietuvos kaimynystėje esanti valstybė kone viso pasaulio dėmesio susilaukė dėl Vakarų šalyse išskirtiniu tapusio palyginti itin liberalaus pandemijos užkardymo modelio. Toks modelis iki pat dabar išlaiko Švediją be jokių priverstinių gyvenimo stabdymo šalyje priemonių. Kita vertus, ši strategija kartais tampa ir mitų, jog Švedijoje apskritai nesiimta jokių ribojimų, o gyvenimas vyko kaip vykęs, priežastimi.

Nuo pat pradžių Švedija susilaukė ne tik didelio susidomėjimo, bet ir milžiniškos kritikos dėl šio modelio taikymo. Ypač užsienyje. Tuo tarpu šalies visuomenė, apklausų duomenimis, palaiko šį kovos su virusu modelį. Tiesa, reikia pripažinti, kad ir pačioje Švedijoje netrūksta kritikų – netgi tarp pačių medicinos profesionalų ir mokslininkų.

Kovo 25 d., praėjus dviems dienoms, po to, kai panašios taktikos, kokios laikosi Švedija, atsisakė Didžioji Britanija, Švedijoje buvo paskelbtas atviras laiškas, kurį pasirašė daugiau kaip 2300 įvairių šalies akademinio pasaulio atstovų. Šiuo laišku raginta įvesti griežtesnius ribojimus. Balandžio viduryje paskelbtas 22 gydytojų ir tyrėjų virusologų atviras laiškas, kuriame teigta, jog Švedijos pasirinkta strategija žlugo ir vėl raginta imtis griežtesnių priemonių.

Tačiau Švedija nekeičia savo pasirinkto kurso. Beje, iš kitų pasaulio šalių ji išsiskiria ir tuo, kaip šalyje priimami sprendimai krizės sąlygomis. Mat čia už viską atsakingi ne politikai ir net ne vyriausybė, o profesionalai iš Visuomenės sveikatos agentūros ir konkrečiai vyriausiasis šalies epidemiologas Andersas Tegnellis, pats turintis 30 metų virusologo patirtį.

Epidemijos plitimo istorija ir palyginimai su kitomis šalimis. Pirmasis užsikrėtimo koronavirusu atvejis Švedijoje užfiksuotas dar šių metų sausio 31 d., kai virusas diagnozuotas iš Uhano miesto Kinijoje (jis laikomas pradiniu viruso išplitimo židiniu) grįžusiai moteriai. Tačiau tuomet virusas Švedijoje neišplito.

Antroji plitimo banga prasidėjo vasario 26 d. Per kelias vėlesnes dienas šalyje užfiksuoti net keli įvežtiniai viruso židiniai. Vasario 28 d. paskelbtos rekomendacijos gyventojams neiti iš namų, jei jaučia bent menkiausius ligos simptomus ir laikytis šios rekomendacijos, kol simptomų nejaus bent dvi dienas iš eilės. Taip pat rekomenduota laikytis higienos, atsisakyti nebūtinų kelionių.

Tačiau tik kovo 11 d. buvo įvestas masinių renginių, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 500 žmonių, draudimas. Tą dieną šalyje užfiksuotas pirmasis mirties nuo koronaviruso atvejis, nustatytų užsikrėtimų skaičius jau beveik pasiekė 500, o išvakarėse paskelbtas aukščiausias viruso plitimo pavojaus lygis šalyje.

Per kitas dvi savaites nustatytų užsikrėtusiųjų skaičius padidėjo 5 kartus, o mirčių skaičius viršijo 60. Tačiau ir toliau atrodė, kad viruso plitimas Švedijoje nėra itin didelis. Tik kovo 27 d. įvestas viešų susibūrimų, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 50 žmonių, draudimas.

Dabar Švedija jau patenka į didžiausią mirtingumą (skaičiuojant 100 tūkstančių gyventojų) nuo koronaviruso fiksuojančių pasaulio šalių dešimtuką. Ypač didelis kontrastas šiuo aspektu yra lyginant su Švedijos kaimynėmis. Danijoje mirtingumas mažesnis maždaug tris kartus. Norvegijoje ir Suomijoje – net apie 6 kartus.

Pagal ligotumo rodiklį (nustatytų užsikrėtimo atvejų tenkančių 100 tūkstančių gyventojų) Švedijos padėtis geresnė, tačiau kritikai pabrėžia, kad šalyje vis dar mažas testavimo intensyvumas, ypač palyginti su labiausiai viruso paveiktomis šalimis.

Tokie rezultatai leidžia Švedijos modelio kritikams teigti, jog ši strategija visiškai nepasiteisino. Tačiau modelio šalininkai turi savų argumentų.

Iš esmės galima pagrįstai teigti, jog Švedijai iš tiesų nepavyko išspręsti dviejų problemų. Pirmiausia, pasirodo, jog net maždaug pusė mirusiųjų nuo koronaviruso Švedijoje yra slaugos namų pacientai.

„Aš nežinau, kaip visuomenės gyvenimo ribojimai galėjo sustabdyti viruso plitimą slaugos namuose“, – teigė vyriausiasis Švedijos epidemiologas A. Tegnellis, nors ir pripažindamas, kad toks mirtingumas slaugos namuose yra kažkokių klaidų, kurios buvo padarytos, pasekmė.

Jei mirtiną viruso plitimą slaugos namuose Švedijai suvaldyti būtų pavykę, net ir mirtingumo rodiklis šalyje būtų buvęs tikrai neblogas.

Kita, problema, kurios Švedijai akivaizdžiai nepavyko išspręsti, buvo keleriopai didesnis viruso plitimas ir mirtingumas nuo jo tarp imigrantų. Paaiškėjo, kad tiek mirčių, tiek nustatytų užsikrėtusiųjų tarp imigrantų iš Afrikos bei Azijos bendruomenių atstovų, skaičiuojant santykiniais dydžiais, yra nuo 5 iki 10 kartų daugiau negu tarp Švedijoje gimusių žmonių. O imigrantų dalis tiek tarp bendro nustatytų užsikrėtusiųjų skaičiaus, tiek tarp mirusiųjų nuo koronaviruso yra tikrai nemaža. Nors tiksli statistika ir nepateikiama, net Švedijos valdžios pareigūnai pripažįsta, kad tai – taip pat viena svarbiausių problemų, kurių nepavyko išspręsti.

Tačiau įdomiausias palyginimas yra su jau minėta Didžiąja Britanija, kuri kovo 23 d. atsisakė panašios į Švediją strategijos. Tačiau nuo to laiko Didžiosios Britanijos padėtis koronaviruso akivaizdoje lyginant su Švedija nė kiek nepagerėjo net lyginant santykinai. Net mirusiųjų skaičiaus augimas per tą laiką Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje – labai panašus.

Tuo tarpu tiek mirtingumo, tiek ligotumo rodikliai Švedijoje iki šiol gerokai geresni, nors testavimo intensyvumas abiejose šalyse maždaug vienodas. Tuo tarpu Švedijos atstovai jau net viešai pareiškė, kad Stokholmo regiono, kuris ir yra didžiausias Švedijos viruso židinys, gyventojai minėtajį „bandos imuniteto“ lygį pasieks jau gegužę.

Svarbiausi skaičiai (balandžio 27 d. duomenys)

Gyventojų – šiek tiek daugiau kaip 10 milijonų, turistų skaičius per metus – 7,44 milijono (2018 metų duomenys)

Nustatytų užsikrėtusių koronavirusu: 18926

Testavimo intensyvumas: 935,7 (100 tūkstančių gyventojų), palyginimui Norvegijoje – 2861,4, Danijoje – 2690, Suomijoje –1487,8, Estijoje 3649,1, Latvijoje – 2610,3 Lietuvoje – 3922,3, Jungtinėje Karalystėje – 986,7, Italijoje – 2907,1, Ispanijoje – 2877,9, Šveicarijoje – 2834,3, JAV – 1652,7.

Ligotumas: 184,6 (100 tūkstančių gyventojų), palyginimui Norvegijoje – 138,8, Danijoje – 150,2, Suomijoje – 82,6, Estijoje – 124,2, Latvijoje – 43,4 Lietuvoje – 53,2, Jungtinėje Karalystėje – 225,1, Italijoje – 326,9, Ispanijoje – 484,7, Šveicarijoje – 335,8, JAV – 298,3.

Mirčių – 2274

Mirtingumas: 21,7 (100 tūkstančių gyventojų), palyginimui Norvegijoje – 3,7, Danijoje – 7,3, Suomijoje – 3,4, Estijoje 3,8, Latvijoje – 0,7 Lietuvoje – 1,5, Italijoje – 44,1, Ispanijoje – 49,6, Šveicarijoje – 18,6, JAV – 16,7.

Priemonės, kurių imtasi

Švedijos strategijos esmė. Nors pasaulyje Švedijos strategija dažniausiai supaprastinama iki vadinamojo „bandos imuniteto“ siekio, šalies pasirinktas modelis yra gerokai sudėtingesnis tiek priemonių, tiek tikslų prasme. Švedijos atstovai iš pradžių net stengėsi patys nekalbėti apie „bandos imunitetą“ ir neigė, kad jie taiko būtent tokią strategiją, kai buvo klausiami. Dabar minėtas vyriausiasis šalies epidemiologas jau pats kalba apie „bandos imunitetą“, tačiau ir toliau laikosi pozicijos, kad tai reikia vertinti tik kaip šalutinį strategijos efektą.

Kone svarbiausias šio modelio bruožas yra tas, kad jis nuo pat pradžių numatė ilgalaikę, o ne trumpalaikę strategiją. Švedijos atstovai nuolat kartojo, kad jiem svarbu, kaip padėtis dėl viruso atrodys ne po mėnesio, o galbūt net po metų – kol nebus sukurta vakcina.

Todėl buvo iškelti du svarbiausi tikslai. Pats pagrindinis, ko gero, išlaikyti stabiliai veikiančią ir „neperkrautą“ šalies sveikatos apsaugos sistemą bei gydymo įstaigų tinklą. Tam siekta viruso plitimą sulėtinti, ištęsti jį ilgesniu laikotarpiu, tuo pačiu didžiausią dėmesį skiriant labiausiai pažeidžiamiems „rizikos grupių“ atstovams.

Antras tikslas – ne tik kiek įmanoma mažinti poveikį šalies ekonomikai, kuo Švediją dažniausiai kaltina kritikai. Jie teigia, jog prioritetu pasirinkta ekonomikos gerovė, o ne žmonių gyvybės. Tačiau Švedijos strategijos kūrėjai tvirtina, jog svarbiausias jų uždavinys užtikrinti, kad ribojimus kiek įmanoma ilgiau galėtų išlaikyti pati visuomenė – ne vien ekonomine, bet ir psichologine prasme. Jie įsitikinę, kad ribojimų gali reikėti ilgesnį laiką, todėl toks visuomenės pasiruošimas juos toleruoti yra labai svarbus.

Decentralizuota krizių valdymo sistema. Švedijoje krizių valdymo sistema yra pakankamai decentralizuota. Teigiama, kad pagrindiniai jos principai yra atsakomybė, tęstinumas ir „artumas“. Atsakomybė reiškia, kad už tam tikras sritis turi atsakyti tos srities profesionalai. Tęstinumas reiškia, kad tie profesionalai turi vadovauti procesams ir juos koordinuoti tiek normaliomis, tiek krizės sąlygomis. O „artumas“ reiškia, kad krizės valdymas turi būti kiek įmanoma arčiau krizės židinio, todėl net ir krizės sąlygomis nemažai galių suteikta vietos valdžios institucijoms. Remiantis šiais principais ir koronaviruso pandemijos atveju krizei Švedijoje pirmiausia vadovauja ne vyriausybė ir ne politikai apskritai, o Visuomenės sveikatos agentūra. Ji yra atskaitinga Sveikatos ir socialinių reikalų ministerijai, tačiau turi pakankamą autonomiją ir iš esmės yra ne politinė, o profesionalų institucija. Be to, 2020 metų vasario 1 d. Vyriausybės priimtu nutarimu krizės akivaizdoje taikyti Užkrečiamų ligų aktą, būtinus sprendimus gali priimti ir kompetentingas grafystės (lėno) medicinos pareigūnas.

Keliautojų patikra ir kelionių ribojimai. Jei ne Europos Sąjungos sprendimai, Švedija galbūt net iki šiol netaikytų jokių kelionų draudimų. Minėtasis Švedijos vyriausiasis epidemiologas A.Tegnellis yra net viešai pareiškęs, kad, jo manymu, sienų uždarymas kovoje su koronavirusu yra „absurdiška“ priemonė. Tik kovo 13 d. Švedijos premjeras Stefanas Lofvenas pirmą kartą paragino šalies gyventojus iš viso atsisakyti nebūtinų kelionių į užsienį. Iki tol galiojo tik formali Užsienio reikalų ministerijos rekomendacija nevykti į kai kurias krizes labiausiai paveiktas šalis. Tačiau net kovo 13 d. premjero paskelbta rekomendacija buvo neprivaloma. Tuo tarpu kelionėms į šalį apribojimai įvesti tik reaguojant į Europos Tarybos ir Europos Komisijos raginimus uždrausti keliones į visą Europos Sąjungą. Švedija taiko draudimą atvykti tik iš šalių, nepriklausančių Europos ekonominei erdvei (be ES šalių į ją dar įeina Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija bei Jungtinė Karalystė). Nedraudžiama atvykti ir iš Šveicarijos.

Karantinuotų asmenų stebėjimas. Karantino reikalavimai Švedijoje yra numatyti. Jais gali būti ribojama žmonių judėjimo laisvė, reikalaujant likti namuose, būti kažkokiose kitose patalpose bei neišvykti iš tam tikros teritorijos. Tačiau tai laikoma kraštutine priemone ir bent jau apie bent kiek dažnesnį bet kokį karantino taikymą iš Švedijos iki šiol nepranešama.

Medicininės apsaugos priemonės. Jokių rekomendacijų gyventojams dėvėti veido kaukes Švedijoje iki šiol nėra. Atvirkščiai, Visuomenės sveikatos agentūra net tarp jos pačios pateikiamų atsakymų į svarbiausius klausimus, susijusius su šia pandemija, teigia, kad kaukės neapsaugo. Gyventojams rekomenduojama vengti artimo kontakto, pajutus bet kokius ligos simptomus neiti iš namų, plauti rankas, neliesti veido. Beje, likti namuose, jei pajuto bet kokius ligos požymius, Švedijoje gyventojams leista net nepateikiant darbdaviui jokio medicininio dokumento. Daug daugiau dėmesio skiriama dezinfekciniam skysčiui, kurio buvo pradėję trūkti, todėl prie jo gamybos prisidėjo ir garsiausia Švedijos degtinės gamintoja „Absolut“. Visomis reikiamomis apsaugos priemonėmis, žinoma, aprūpinami medikai. Tačiau nebuvo reikalaujama net to, kad apsaugines kaukes ar juo labiau respiratorius privalomai dėvėtų slaugos namų darbuotojai. Kritikų teigimu, tai galėjo būti viena tokio didelio mirtingumo slaugos namuose priežasčių.

Gyventojų testavimas dėl koronaviruso. Švedija išsiskiria tuo, kad ji, keičiantis situacijai, net du kartus pakeitė ir gyventojų testavimo taktiką. Iš pradžių buvo taikoma masinio testavimo taktika, kai buvo bandomi nustatyti visi užsikrėtusieji, tiriama jų aplinka ir testuojami visi šio aplinkos asmenys. Tačiau vėliau Švedija nusprendė, kad toks masinis testavimas nebėra efektyvus ir susitelkė tik ties didžiausios rizikos grupėmis. Net ir žmonėms, kurie įtarė esantys užsikrėtę COVID–19, bet sirgo nesunkiai ir neturėjo papildomų rizikos faktorių, paprasčiausiai rekomenduota likti namuose. Tačiau jei žmogus patenka į rizikos grupes, testai visada buvo atliekami. Kritikos Švedijos modelis sulaukė dėl nepakankamo gydytojų ir slaugos namų darbuotojų testavimo. Tiesa, dabar Švedija vėl pakeitė strategiją šiuo atžvilgiu ir ketina atlikti nuo nuo 50 tūkstančių iki 100 tūkstančių testų per savaitę, nors iki šiol šalyje iš viso atlikta mažiau negu 100 tūkstančių testų.

Gyvenimo apribojimai. Švedijoje iki šiol nėra beveik jokių gyvenimo apribojimų. Nutrauktas tik aukštesniųjų klasių ir universitetų stacionarinis mokymosi procesas. Darželiai ir jaunesniųjų klasių moksleiviai mokosi, kaip mokęsi. Toks sprendimas argumentuojamas tuo, jog tik vyresnių klasių moksleiviai ir studentai gali mokytis nuotoliniu būdu, be to, mažiems vaikams į mokyklas arba darželius paprastai nereikia keliauti toliau nuo namų.Taip stengiamasi nesudaryti sunkumų ir tėvams, kurie turi dirbti. Be to, pabrėžiama, kad palikti vaikus, pavyzdžiui, su seneliais medicininių rizikų prasme galėtų būti daug pavojingiau negu toliau leisti veikti mokykloms ir darželiams. Kaip minėta, dabar jau draudžiami daugiau kaip 50 žmonių vieši susibūrimai. Švedijoje veikia kavinės ir restoranai, tačiau aptarnavimas juose galima tik prie staliukų ir laikantis nustatyto dviejų metrų atstumo tarp staliukų. Šią savaitę keli barai ir restoranai uždaryti dėl šio reikalavimo nesilaikymo. Veikia ir sporto klubai ir kitos laisvalaikio leidimo vietos. Kol nesibaigė sezonas, veikė ir slidinėjimo kurortai.

Ekonominės krizės įveikimo priemonės ir ekonomikos skatinimo planas. Švedijos vyriausybė numatė maždaug 27 milijardų eurų vertės ekonominių priemonių paketą, kuriuo apimamos kone visos gyvenimo sritys. Pavyzdžiui apie 90 milijonų eurų vertės paramos numatyta šalies kultūrai ir sportui – ne vien verslui. Priemonių paketo ašis – skolinimosi galimybės ir dalies įsipareigojimų perėmimas valstybės vardu. Pavyzdžiui, valstybė, saugodama darbo vietas, kai kuriais atvejais įsipareigoja įmonių darbuotojams net du mėnesius pati mokėti 90 proc. jų buvusios algos.

Komentarai ()