Vandenyno apytakos pokyčiai galėjo sukelti tokius Atlanto vandenyno ekosistemos pasikeitimus, su kokiais neteko susidurti pastaruosius 10 tūkst. metų, atskleidė naujas giliavandenių fosilijų tyrimas.

Tai įspūdingas atradimas, kurį pavyko padaryti atliekant Londono universiteto koledžo (UCL) tyrimą, finansuojamą ATLAS projekto ir paskelbtą žurnale „Geophysical Research Letters“, teigia vienas iš tyrimo vykdytojų, UCL mokslininkas Peteris T. Spooneris. Minėtasis pokytis, panašu, jau paskatino politinę įtampą, mat žuvys migruoja į šaltesnius vandenis.

Kaip rašo sciencealert.com, maždaug 12 tūkst. metų klimatas buvo pakankamai stabilus – taip buvo nuo paskutinio ledynmečio pabaigos. Šis dabartinis laikotarpis vadinamas holocenu. Manoma, kad būtent tas stabilumas leido įsitvirtinti žmonių civilizacijai.

Manoma, kad vandenyne holoceno laikotarpiu pagrindinės srovės taip pat buvo palyginti stabilios. Šios srovės pasižymi natūraliais ciklais, kurie paveikia jūrinių organizmų, įskaitant planktoną, žuvis, jūrinius paukščius ir banginius, buvimo vietą.

Tačiau klimato kaita vandenyne tampa akivaizdi. Atogrąžų koraliniai rifai bąla, vandenynai tampa rūgštesni, nes iš atmosferos sugeria anglį, o tokios žuvų rūšys kaip silkės ar skumbrės juda ašigalių link.

Tačiau panašu, kad vis dar vyrauja nuomonė, jog kol kas vandenyne įvykę pokyčiai nėra dideli – iš tiesų dideli pokyčiai mūsų mintyse siejami su ateitimi.

Žvilgsnis į praeitį

Siekdami mesti iššūkį tokiam požiūriui, tyrimą atlikę mokslininkai turėjo ieškoti vietų, kur jūros dugno fosilijos ne tik išsamiai atspindi pramoninį laikotarpį, bet ir savo buvimu siekia daugelį tūkstančių metų. Tinkamą jūros dugno plotą mokslininkai aptiko į pietus nuo Islandijos, kur dėl giliųjų povandeninių srovių kaupiasi didžiuliai nuosėdų kiekiai.

Norėdami išgauti fosilijų pavyzdžius, mokslininkai paėmė nuosėdų branduolius. Tam reikėjo į vandenyno dugną nuleisti ilgus plastikinius vamzdelius ir įstumti juos į dumblą. Juos ištraukę, mokslininkai turėjo nuosėdų, kurias galėjo plauti ir persijoti, kad rastų fosilijų, pilnus vamzdžius.

Giliausiai buvusiose nuosėdose buvo aptiktos seniausios fosilijos, o paviršiaus nuosėdose yra fosilijų, kurios susikaupė per pastaruosius kelerius metus.

Vienas iš paprasčiausių būdų išsiaiškinti, kaip seniau atrodė vandenynas, yra įvertinti skirtingas mažučių planktono fosilijų rūšis, aptinkamas tokiose nuosėdose. Skirtingoms rūšims patinka įsikurti skirtingose vietovėse.

Mokslininkai analizavo foraminerus, kurie yra padengti kalcio karbonato kiautu. Juos nesunku atpažinti pasitelkus mikroskopą ir mažą teptuką, kurį mokslininkai naudoja dirbdami su fosilijomis, kad jos nesusitrintų.

Neseniai atliktas pasaulinis tyrimas parodė, kad šiuolaikinis foraminerų pasiskirstymas skiriasi nuo to, koks jis buvo pramoninio laikotarpio pradžioje. Klimato kaita jau aiškiai daro įtaką.

Panašiai požiūriui, kad šiandien vandenynai yra tokie patys, kaip per keletą pastarųjų tūkstančių metų, prieštarauja 2018-aisiais tos pačios UCL mokslininkų grupės atliktas tyrimas, parodęs, kad pasikeitusi termohalinė cirkuliacija buvo silpniausia per pastaruosius pusantro tūkstančio metų.

Naujasis mokslininkų tyrimas taip pat remiasi šiomis išvadomis ir leidžia spręsti, kad dabartinė Šiaurės Atlanto vandenyno paviršiaus cirkuliacija skiriasi nuo to, kas buvo pastaruosius 10 tūkst. metų – beveik visą holoceno laikotarpį.

Neįprastos cirkuliacijos poveikį galima aptikti visame Šiaurės Atlanto vandenyne. Į pietus nuo Islandijos pastebimas šalto vandens planktono rūšių skaičiaus sumažėjimas ir šiltame vandenyje gyvenančių rūšių skaičiaus išaugimas rodo, kad šaltą vandenį keičia šiltas vanduo, kuriame gausu maistinių medžiagų.

Mokslininkų įsitikinimu, šie pokyčiai taip pat paskatino tokių reikšmingų žuvų rūšių kaip skumbrės judėjimą į šiaurę. Tokia situacija jau kelia politinį galvos skausmą, mat šalys varžosi dėl žvejybos teisių.

Toliau į šiaurę aptiktos kitos fosilijos rodo, kad Arkties vandenyną iš Atlanto vandenyno pasiekia daugiau šilto vandens, o tai, panašu, gali prisidėti prie ledo tirpimo.

Toliau į vakarus užfiksuotas Atlanto vandenyno termohalinės cirkuliacijos sulėtėjimas reiškia, kad vandenys nešyla taip sparčiai, kaip mokslininkai galėjo numanyti, o toliausiai į vakarus nutolusioje vietoje, esančioje netoli Jungtinių Valstijų ir Kanados, šiltoji Golfo srovė, panašu, slenkasi į šiaurę, o tai turės rimtų pasekmių žvejybos sektoriui.

Vienas iš būdų, galinčių paveikti šias cirkuliacijos sistemas – Šiaurės Atlanto vandenyno tapimas ne tokiu sūriu. Tą gali paskatinti klimato kaita, mat daugėja liūčių, spartėja ledo tirpimas, didėja iš Arkties vandenyno atkeliaujančio vandens kiekis.

Po mažojo ledynmečio XVIII a. viduryje tirpstantis ledas galėjo paskatinti gėlo vandens patekimą ir tokiu būdu sukelti vienus ankstyviausių pokyčių, kuriuos aptiko mokslininkai, o šiandieninė klimato kaita padeda išjudinti šiuos pokyčius, viršijančius įprastinį holoceno laikotarpio kintamumą.

Vis dar nėra žinoma, kas galiausiai lėmė vandenyno cirkuliacijos pokyčius. Tačiau panašu, kad vandenynas yra jautresnis šiandieninei klimato kaitai, nei buvo galvota anksčiau, ir žmonėms teks prie to prisitaikyti.

Komentarai ()