Stephenas Wolframas atnaujino visko teorijos paieškas. Ir jam galima padėti

Per daug matematikos gali išlydyti smegenis. Nebent teorija patvirtintų, kad gyvename kompiuterinėje simuliacijoje...

nužudymo.

https://www.youtube.com/watch?v=Dyzjz-f ... .be&t=1683 28:03 Ne kvailas jis, bet manau kad su tuo erdves kvantifikavimu tai nusisneka. Nieks taip normaliai niekada ir nepaiskina kam reikia kvantifikuot ta erdve is viso. Tipo lengviau isivaizduot? Matematiskai patogiau? Suvienyt kvantine ir reliatyvuma? Kaip ta kvantifikuota erdve atrodys. Kaip mesh'as giju? O kas tarp tu erdves giju, kita erdve? Kai erdve pleciasi tai grafo taskai persirikiuoja ar kaip? Nesamoniu nesamone ta kvantifikacija. Laiko gaisimas, nematau jokios priezasties is stebejimu puses kodel to reiketu. Tam YT video tai isvis kazkoks balaganas. Paimkim sfera, na gali ant jos sudet taskus, taskus jungt i grafa, o per grafus paisyt ivairius light path'us. Isvedineti ivairias formulas, desnius, matematikas visualizacijas ir ka tik nori, dar gali isivaizduoti kad forma netiksli sfera, o kuo daugiau tasku tuo tikslumas didesnis. Grazi matematika ir pan. tik toks paprastas klausimas, kokio velnio visa sito reikia? Tai juk paprasta netruki sfera. Ka cia kvantifikuot? O dar nesamoningiau yra teigti kad is tokios grafu strukturos reliatyvumo teorija tiesiog "emerges". Pats jis mistake, kvantifikacija jam reikalinga nes naudoja ja kaip normalizacija, ir be jos nepavyktu grafu visualizuot bei visas darbas bevertis. Mat jam "very hard" principas kad space and time kaip vienas. Sorry bet visai ne hard, o kvantifikavimas yra super stupid

Sukūrė savo grafų braižymo taisykles ir per vizualizaciją bando pamatyti dėsningumą, bet moksle dar per daug nežinomųjų. Jei ir pavyks, tik jam vienam. Jei tam skiria visą savo laiką, gal reiktų sunerimti, analogija filme "A Beautiful Mind".

Nereikia sunerimti. Kai kurie zmones mokosi/susipazysta tik kurdami ir persistemindami. Manau jis vienas is tokiu. Wolfram ir Mathematica buvo jo projektas pazinti matematika. O kitas racionalus zingsnis yra pazinti fizika. Viskas tvarkoj, maciau kaip jis dirba, tai visu pirma stengiasi supti save su zmonemis kurie zino daugiau. Mastymo procesas: skiria 5 sekundes minties klausimo suformavimui. Tuomet pats ar dazniausiai is aplinkos zmones atsako i ta klausima per kitas 20 sekundziu. Kelia kita klausima, poto kita ir dar kita, jei neranda atsakymo i koki klausima tai kelia smulkesni ir isvynioja visa klausimu vija jei tik reikia kad atsakytu i pirmini klausima. Ir taip gali valandu valandas. Mokymosi masina, idomus procesas

Na erdvė (jei kalba apie tai kas turi fizinių sąvybių) yra greičiausiai strūkturuota. Tada erdvės kvantavimas lyg kažkoks artinys gautųsi. Bet aš įsitikinęs, kad tos erdvės struktūros dar ir juda. Tokiam reiškiniui aprašyti spėju matematika dar nesukurta. O kaip artinys gali būti daug kas, kad ir Euklido geometrija imant erdvės struktūrų mikrojudėjimo vidurkį ir dar neatsižvelgiant į visokius kompensavimo mechanizmus (pvz kodėl judantys kūnai nejaučia pasipriešinimo judėdami tolygiai). Arba kreivos erdvės irgi šioks toks artinys. Pavyzdys pamastimui. Tarkim gyvenam neutrinų jūroje (nepamirštam, kad jie beveik nesąveikauja). Tarkim šviesos greitis pastovus tik tos jūros atžvilgiu. Bet čia jei neutrinai laksto visom kryptym simetriškai. Jei simetrija yra suardoma pvz. erdvėje esančių makro kūnų? Na tarkim iš viršaus ir iš apačios neutrinų ateina daugiau nei iš kairės ir dešinės. Turėsim tarsi upę judančią dviem kryptym (aukštyn ir žemyn šiuo atveju). Tada ir c aukštyn arba žemyn bus mažesnis nei horizontaliai. Taip prieitume prie tų pačių (išmatuojamų) efektų, kaip ir bendram reliatyvume. Bet per labiau giluminį supratimą nei matematinių modelių spėliojimas.

Ar prielaida apie šviesos greičio pastovumą neutrinų jūros atžvilgiu yra kuo nors pagrįsta? Kodėl jis turėtų būti pastovus būtent neutrinų atžvilgiu? Ir jei taip, tai kurių neutrinų?

Na konkrečiai neutrinai čia tik pavyzdys vaizduotės palavinimui. Kad papraščiau būtų įsivaizduoti , nes kažkas apie juos jau žinonoma. Padaugini jų kiekį iš didelio n ir bandai įsivaizduoti galimus efektus. Prie tam tikro n jie turėtų ir sąveiką panašią į gravitaciją sukelt. Tai yra stumt kūnus viens prie kito. Šiaip c pasidarė konstanta net blusos esančios už šviesmečio atžvilgiu tik dėl to, kad Lorencas nesugalvojo prie ko tą c pririšti, kad atrodytų logiškai. Minėjau logiškiausia prie kosminės radijacijos. Turbūt ir neutrinų greitis surištas su kosmine radijacija, todėl pateiktas pavyzdys pamąstymui nepasirodė labai nelogiškas. Ėch, būtų Lorencas dar gyvas... Sakyčiau vienas iš paskutinių didžiųjų labiau fizikų. Vėliau sekė jau kita rūšis - labiau matematikai, kuriem Gamta jau nebe materija o labiau modelis.

Orbitos nestabilios butu. Zeme sukristu i saule per 10000 (c / orbital_speed) metu del doplerio efekto tu daleliu atzvilgiu. Veiktu kaip oro pasipriesinimas. Zemeje kistu gravitacija skirtingu paros laiku nes galaktikos sukeltas traukos efektas jaustusi zemeje 2e-10 m/s^2, gravitacija zemeje butu didesne 0.006 m/s^2 toje puseje kuri yra nuo toliau saules (per didelis skaicius kad liktu nepastebetas) Neutrinu tankis turetu but milziniskas, tikriausiai didesnis nei juoduju skylia, pasertu pacias juodasias skyles gerai. Asmeniskai labiau linkciau link tos puses kad materija spinduliuoja traukancias daleles, o ne erdve uzpildyta dalelemis kurios stumia.

Jau tu cia nugrybavai.

Kad kažką negrįžtamai spinduliuoti/išmesti reikia turėti ką išmesti ir tos išmetimo atsargos turi mažėti. Va kur problema su spinduliavimu iš vidaus. Dėl stabdymo problema man atrodo kiek mažesnė. Bet nepamirštam, kad neutrinai čia tik analogija mąstymui suaktyvinti. Matomai yra dar daug kitų dar nežinomų vakumo gyventojų. Pvz. žinom, kad kūnai tiesiai tolygiai juda erdvės nestabdomi. Kodėl? Pimas paaiškinimas, su niekuom nesusiduria. Reiškia nėra nieko? Na netinka man tas niekas, niekas nematerialus, nematerialūs dalykai čia labiau iš Hario Poterio arsenalo. Bet jei atmetus šitą nuokrypį į mistiką kokie dar galimi paaiškinimai? Kadangi jų sunku prikurti daug, tai turbūt visi yra nagrinėtini. Va vienas iš tokių: Tarkim kūnai turi "jautrumo" sąvybę susidurti su erdvės materija. Tarkim tam jautrumui nusakyti tinka Doplelio tipo formulė 1/(1+ v/c). Tarkim erdves poveikis judant proporcingas 1/(1-v/c) Tada kūno inertiškumas judejimo (ir priešinga) kryptymis bus proporcingas šių dydžių sandaugai , t.y. 1/(1-(v/c)ˆ2) Statmenai judėjimo krypčiai inertiškumas bus 1/sqrt(1-(v/c)ˆ2) Nieko neprimena? masės kitimas judant. Dar prisimenam , kad Lorencas ir kiti nagrinėjo išilginę ir skersinę masę atskirai. Tada buvo masė labiau siejama su inertiškumu. Po to susiejus masę su energija sąveikos formulės buvo perderintos taip, kad beliktų viena masė susieta su energija. Na bent šita prielaida man neatrodo kvailesnė už susidūrimą su nieku. O dar leidžia "ant pirštų" paaiškinti inercijos reiškinį ir masės padidėjimo reiškinį. Aišku įdomūs ir kiti fiziniai požiūriai/spėjimai kaip paaiškinti inerciją ir masės didėjimą. Dėl dalelių kurios traukia , gal kokie suktukai ir įmanomi, bet su masės didėjimu judant tai irgi turėtų kažkaip sietis.