Jei pamatytumėte ant stalo gulinčias žirkles, iš karto žinotumėte, kas tai yra. Per savo gyvenimą, jau išmokote, kas yra žirklės ir galite lengvai jas atpažinti. Net jei tas konkretus daiktas jums būtų nematytas ir keistas, jūs vis tiek žinotumėte, kad tai - žirklės. Bet kaip mūsų smegenys analizuoja tą matomą informaciją? Naujas Kalifornijos technologijos instituto tyrimas atskleidė, kad tai - sumanaus kategorizavimo ir gebėjimo atpažinti ryškiausius bruožus rezultatas.

Dirbtinis intelektas sunkiai gali prilygti žmogui, kai išmokytas atpažinti žirkles staiga sutrinka pamatęs du sukryžiuotus peilius. Ir mes jam nelabai kuo galime padėti, nes patys nežinome, kaip taip lengvai atpažįstame daiktus ir veidus.

Mokslininkai Kalifornijoje daugiau nei 15 metų tyrinėjo primatų smegenų smilkinines sritis, kurios, kaip manoma, yra atsakingos už veidų atpažinimą. Mokslininkai tikėjosi, kad geresnis veidų atpažinimo mechanizmo supratimas atskleis, kaip žmonės apskritai atpažįsta objektus. Pasirodo, kad veidų ir kitų objektų atpažinimo sritys smegenyse sudaro tvarkingą 2D žemėlapį, kuriame objektai yra grupuojami pagal pagrindines jų charakteristikas.

Dar 2003 metais mokslininkai atrado kelis lopelius smegenyse, atsakingus už veidų atpažinimą. Šalia jų buvo analogiški dariniai, kurių stimuliavimas suteikė kitokius rezultatus. Mokslininkai išsiaiškino, kad jie yra skirti skirtingiems objektams atpažinti. Taigi, tyrime naudotiems primatams buvo rodomi vaizdiniai su įvairiomis formomis. Tuo pat metu mokslininkai matavo smegenų aktyvumą smilkininėje srityje. Mokslininkai tikėjosi, kad panašūs objektai sukels aktyvumo šoktelėjimą tame pačiame taške. Tačiau iš tikrųjų viskas yra šiek tiek sudėtingiau.

Primatų smegenyse vorų, sraigtasparnių ir kėdžių atvaizdai buvo sudėti į vieną kategoriją. Tai nustebino mokslininkus, nes šie daiktai nėra tokie jau panašūs. Tačiau tolimesni tyrimai parodė, kad panašumų jie visgi turi - šių daiktų paviršiai turi didelius išsikišimus. Į tą pačią kategoriją pateko ir žirklės, gėlės, ekskavatoriai. Į kitą kategoriją pateko lygią, glaustą formą turintys daiktai - žmonių veidai, dėžės, buteliai. Galiausiai, jei ši informacija primatui buvo prieinama, visi šie objektai dar buvo skirstomi į gyvus ir negyvus.

Šių kategorijų persidengimai bei atskirų detalių vertinimas susijungia į bendrą piešinį, kuris ir padeda identifikuoti objektus. Tai mokslininkai išsiaiškino pasitelkę matematinius modelius, simuliacijas ir dirbtinį intelektą. Ši informacija vėliau buvo panaudota kitokiems eksperimentams. Mokslininkai stebėjo primatų smegenų aktyvumą ir pagal skirtingai suaktyvėjusias sritis bandė nuspėti, ką mato gyvūnas - veidą ar kokį nors objektą. Dirbtinio intelekto sistema lengvai nuspėdavo, kurios kategorijos objektą primatas mato.

Mokslininkai džiaugiasi pasiekimais, tačiau tai - tik pati tyrimų pradžia. Dar reikia išsiaiškinti, kaip objektai suskirstomi į kategorijas, kiek tų kategorijų yra ir kaip ši biologinio kompiuterio sistema gali būti perkelta į elektronikos prietaisus.

Komentarai ()