Kokainas, išdžiovintas kraujas ir ryžtas padėti - pašėlusi žydų gelbėjimo istorija ()
1940 m. balandžio 9 d. rytą naciai įsiveržė į kaimyninę Daniją. Mūšis buvo labai trumpas – Danijos ginkluotosios pajėgos buvo menkos ir turėjo pasenusius ginklus bei įrangą. Iki dienos pabaigos Danija kapituliavo – o abi pusės bendrai sudėjus prarado tik 50 karių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmi keleri metai valdant Vokietijai sąlyginai nebuvo labai baisūs – tame tarpe ir Danijos žydams. Hitleris Daniją vadino „pavyzdiniu protektoratu“ ir leido okupuotai tautai išlaikyti savo karalių, parlamentą ir teismų sistemą. Ir nepaisant visame pasaulyje nacių vykdomo genocido, žydai bent iš pradžių Danijoje buvo pakankamai saugūs – Danijos vyriausybė pagarsėjo priešinimusi nacių reikalavimams priimti antižydiškus įstatymus.
Tačiau 1943 m. padėtis pablogėjo. Tų metų rugpjūtį vokiečiai paleido Danijos vyriausybę ir spalį įsakė deportuoti apytiksliai 7000 žydų. Daugeliui – jei tik ne beveik visiems jiems – tai iš tikrųjų reikšė mirties bausmę.
Daugelis danų dirbo kartu, kad padėtų savo kaimynams žydams išvengti tokio likimo. Ir čia vilties suteikė pati geografija - Danijos kaimynė Švedija per visą karą sugebėjo išlaikyti neutralumą.
Danijos žvejybos laivai, kaip matomas pagrindinėje nuotraukoje, plaukiojo po Šiaurės ir Baltijos jūras, o Danijos pasipriešinimo judėjimas daugybėje laivų įrengė dvigubus dugnus.Daugybė Danijos žydų slėpdavosi tokiuose slaptuose laivų skyriuose, o žvejai gana ramiai plukdydavo pabėgėlius į Švediją, kur jie jau būdavo saugūs.
Vis dėlto vokiečiams susekus tokius planus, naciai nusprendė imtis atsakomųjų priemonių. Ištisos Danijos žvejybos pramonės uždarymas nebuvo išeitis – vokiečių kareiviams taip pat reikėjo maisto – todėl norėdami aptikti laivuose besislapstančius žmones, naciai pasitelkė šunis.
Po to kai šunys padėjo sugauti ir nužudyti kelias šeimas ir jų plukdytojus, Danijos Pasipriešinimo judėjimui ir žydų atžvilgiu draugiškai nusiteikusiems žmonėms tapo aišku, kad reikia kito sprendimo.
Gydytojas Ernstas Morchas ir jo draugas vaistininkas Olufas Hubneris sugalvojo novatorišką sprendimą – jie nusprendė bent jau laikinai panaikinti šunims uoslės pojūtį. Po kelių dešimtmečių E.Morchas paaiškino šią idėją laikraštyje „Chicago Tribune“:
„Atradome, kad išdžiovinus triušio kraują, susidaro rusvi smulkūs milteliai, kuriems Olufo kokerspanielis negalėjo atsispirti. Jis juose laižė, uostė, voliojosi juose. O mes į miltelius pridėjome10 procentų kokaino mišinį.
Paskui šį kokaino ir kraujo mišinį užpurškėme ant savo žvejybinių laivų denių. Pirmas gestapo šuo, kuris buvo atvestas tikrinti laivo, parodė didžiulį entuziazmą, uostė ir laižė denį – ir pranešė savo šeimininkui, kad nieko neužuodė. Nes negalėjo nieko užuosti. Jo nosis gavo stiprią vietinę anesteziją".
Šis sprendimas pasirodė esąs efektyvus ir leido Danijai tęsti pastangas gelbėjant savo žydų tautybės piliečių gyvybes. Iš viso Danija sugebėjo išgelbėti daugiau nei 7 200 iš 7 800 žydų, evakuodama juos į Švediją.
Beje, narkotikai buvo naudojami ir dar vienam tikslui. Kaip žinia, šeimose paprastai būna ir mažų vaikų, o suvaldyti kad koks kūdikis ar mažas vaikas nepravirktų būtent tada, kai naciai tikrina laivą – beveik neįmanoma.
„Todėl mes tėvams įduodavome barbituratų, kad šie apsvaigintų savo vaikus – iš tiesų nuvarydami juos į gyvybei pavojingą komą. O kai jau šeimos patekdavo į Švediją, jų medikai vaikus atgaivindavo“, – „Chicago tribune“ pasakojo E.Morchas.
Parengta pagal JAV Memorialinį Holokausto muziejų ir „Chicago Tribune“.
