Mes, žmonės, esame gerokai triukšmingi sutvėrimai. Nuo kasdienės mūsų veiklos gaudžia visa planeta. Ir tai – tiesiogine prasme. Automobilių ir kitų transporto priemonių dardėjimas, kasybos, statybų ir kitų veiklos rūšių sukeliamos vibracijos ir netgi didžiulių žmonių minių gaudimas masiniuose sporto renginiuose prisideda prie nuolatinio foninio didelio dažnio seisminio gausmo, rašo „Science Alert“.

Bet dabar, dėl COVID-19 pandemijos ir daugelyje valstybių vis dar labai aktyviai taikomų veiklos apribojimų, pastebėtas pats dramatiškiausias to antropogeninio seisminio triukšmo sumažėjimas per visą stebėjimų istoriją.

„Šis tylusis laikotarpis veikiausiai yra ilgiausias bei stipriausias žmogaus sukelto seisminio triukšmo sumažėjimas nuo pat to laiko, kai pradėjome detaliai stebėti visą planetą plačiu seismometrų tinklu. Mūsų tyrimas unikaliai pabrėžia, kaip smarkiai žmonių veikla veikia kietąją Žemės plutą ir gali padėti mums aiškiau nei bet kada suprasti, kuo žmogaus sukeliamas triukšmas skiriasi nuo natūralaus“, - sakė Londono imperatoriškojo koledžo (JK) seismologas Stephenas Hicksas.

Žemės virpesiai yra fiksuojami nepaliaujamai. Šimtai seisminių virpesių stebėjimo stočių, išdėstytų visame pasaulyje, mums netgi padeda prognozuoti ir suprasti vulkaninę bei žemės drebėjimų veiklą, o taip pat aprašyti vandens lygio kitimą vandenynuose ir netgi atmosferos slėgio pokyčius.

Bet visus šiuos signalus reikia atskirti nuo bendro triukšmo, kurį sukelia žmogaus veikla, kuri, vertinant visos planetos mastu, nesiliauja iš esmės niekada. Tiesa, tam tikru specifiniu metu stebimas reikšmingas to žmonių triukšmo sumažėjimas – tarkime, savaitgaliai įprastai būna ramesni. Ir šventiniai laikotarpiai – Kalėdos, Naujieji metai, kinų Naujieji metai. Bet net ir tuo metu žmonių triukmšmas neišnyksta.

Neišnyko žmonių triukšmas ir dabar, per pandemiją. Bet jo sumažėjimas yra stipresnis, nei bet kada anksčiau – triukšmas nuslopo maždaug 50 procentų, ir šis sumažėjimas trunka jau kelis mėnesius.

Tyrimas grindžiamas daugelį mėnesių rinktais duomenimis, įskaitant 2020 m. gegužę. Duomenis rinko 268 seisminio aktyvumo stebėjimo stotys, išdėstytos 117 pasaulio valstybių. Kai atskiros valstybės, siekdamos sulėtinti COVID-19 infekcijos plitimą, paskelbė tarptautinių kelionių ir vidinės komercinės veiklos suvaržymus iš pradžių Kinijoje, sausio mėnesį, o vėliau Europoje ir galų gale visame pasaulyje, išaiškėjo ryški tendencija.

185 iš visų seismologinių stočių įrašinėjo reikšmingą didelio dažnio antropogeninio signalo susilpnėjimą – tai koreliavo su veiklos būtent tuose regionuose apribojimais.

Ryškiausias poveikis buvo tankiai apgyvendintose vietovėse – pavyzdžiui, miestuose – tačiau, anot mokslininkų, efektas pastebimas net ir mažo apgyvendinimo tankio, kaimiškose vietovėse. Ir netgi itin atokiai nuo žmonių sumontuotos seismologinės stotys fiksavo pokyčius – pavyzdžiui, 150 metrų gylyje po Švarcvaldo giria Vokietijoje įtaisyta stotis.

Tai suteikia pagrindo manyti, kad antropogeninis seisminių bangų laukas apima kur kas plačiau, nei manyta iki šiol – tai yra labai naudinga, nes Švarcvaldo seisminė stotis dažnai būdavo naudojama kaip „žemo triukšmo“ etalonas.

Šį nutilimo laikotarpį – globalinės pandemijos sukeltą žmonių veiklos planetoje sumažėjimą, kurį kai kurie mokslininkai jau pavadino antropopauze – seismologai dar vadina dovana mokslui. Ir pateikia dvi priežastis tokiam vertinimui.

Pirma, lyginant ikipandeminį periodą su karantino laikotarpiu, mokslininkai gali geriau nei bet kada anksčiau charakterizuoti žmonių veiklos sukeltą seisminį triukšmą.

Antra, aprimus gaudesiui mokslininkai gali kur kas aiškiau girdėti Žemės drebėjimų signalus, kurie įprastai būtų paskendę žmonijos gaudesio triukšme, ypač jeigu tie signalai pasiekia tik seismometrus, esančius prie pat tankiai apgyvendintų miestų.

„Plečiantis urbanizacijai ir didėjant pasaulio populiacijai vis daugiau žmonių gyvens geologiškai pavojingose teritorijose. Todėl ateityje bus kaip niekada svarbu natūralius seisminius reiškinius atskirti nuo žmogaus generuojamo gaudesio, kad galėtume geriau girdėti ir stebėti Žemės judesius po mūsų pėdomis. O šis tyrimas kaip tik gali tapti šios naujos mokslinių tyrimų srities pradiniu tašku“, - aiškino seismologas, pagrindinis pastarojo tyrimo autorius Thomasas Lecocqas, dirbantis Belgijos Karališkojoje observatorijoje.

Kai kuriuose pasaulio regionuose seisminio aktyvumo lygis jau pradeda grįžinėti į ikipandeminį lygį (nors vertinant pasauliniu mastu pandemijos sukeltas aktyvumas dar toli gražu nesinormalizavo), tačiau šie ramybės mėnesiai jau pateikė naują neįkainojamą bazinę triukšmingumo liniją, nuo kurios ateityje bus vertinami seisminiai duomenys.

Žmonių populiacija vis dar auga. O tai savo ruožtu didins seisminių stebėjimų sudėtingumą (kuo daugiau žmonių, tuo daugiau gausmo), todėl gebėjimas aiškiai išskirti antropogeninio triukšmo dalį iš bendro seisminio signalo smarkiai palengvins užduotį aptikti tikruosius Žemės judesius – ypač tuos, kurie kels pavojų turtui ar gyvybėms.

„Koronaviruso paskatinti veiklos apribojimai mums suteikė įžvalgų, kaip Žemės viduje sąveikauja žmonių ir natūralus triukšmas. Tikimės, kad šios žinios taps pagrindu naujiems tyrimams, kurie padės mums geriau išgirsti Žemę ir suprasti natūralius signalus, kuriuos įprastai pražiopsotume“, - sakė S.Hicksas.

Tyrimo rezultatus publikavo žurnalas „Science“.

Komentarai ()