Kai iš Žemės gelmių išsiveržia magma, ji teka lavos pavidalu. Tokius lavos srautus be galo įdomu stebėti, be to, jie palieka unikalių gamtovaizdžio darinių ir uolienų, bet nemažai įdomybių gali slėptis ir po žeme, vadinamuosiuose lavos vamzdžiuose.

Lavos vamzdžiai mokslininkus domina ne tik Žemėje, bet ir kitose planetose, jei jų ten yra, informuoja sciencealert.com. Jie susidaro, kai lavos srauto paviršius atvėsta ir sukietėja, tačiau po juo tebeteka skysta lava. Įsivaizduokite užšalusią upę – jos paviršius yra kietas, tačiau po ledu vis tiek sruvena vanduo. Kartais visa skysta lava išteka, ir lieka savotiškas urvas. Taip nutinka Žemėje. Lavos vamzdžiai yra tikras malonumas ir iššūkis speleologams.

Tiesa, šio reiškinio įrodymų aptikta ir Mėnulyje bei Marse, galbūt jis vyko arba tevyksta bet kurioje planetoje ar palydove, pasižyminčiame vulkaniniu aktyvumu. Lavos vamzdžiams būdinga unikali aplinka. Juose gali slėptis gyvybės formos, išlikti praeityje egzistavusių mikrobų pėdsakų ar lengvai pastebimų geologinio aktyvumo įrodymų.

Būtent šiomis prielaidomis paremtas straipsnis „Core Concept: Lava tubes may be havens for ancient alien life and future human explorers“ („Pagrindinė koncepcija: lavos vamzdžiai gali būti prieglobstis senovinei nežemiškai gyvybei ir būsimiems tyrinėtojams“). Straipsnio autorius – mokslo žurnalistas Sidas Perkinsas, besispecializuojantis Žemės mokslų srityje, tačiau taip pat rašantis ir planetologijos temomis. Šis straipsnis buvo išspausdintas Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) nacionalinės mokslų akademijos žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

Lavos vamzdžiai gali būti labai ilgi ir driektis ne vieną kilometrą. Ilgiausias (ir giliausias) mums žinomas lavos vamzdis yra Kazamuros urvas Havajuose. Jis yra 65,5 kilometro ilgio. Aptikta nemažai įrodymų, kad lavos vamzdžiai taip pat formavosi Mėnulyje ir Marse.

2009-aisiais NASA kosminis zondas „Lunar Reconnaissance Orbiter“ padarė nuotraukų, kuriose matyti Marijaus kalvomis pavadintame regione esanti lavos vamzdžio anga. Gana greitai žmonės pradėjo svarstyti galimybes patyrinėti šiuos unikalius objektus. Taip pat pasigirdo spėlionių apie jų tinkamumą gyvybei.

Pirmuosius įrodymus apie lavos vamzdžius Marse pateikė NASA zondas „Viking Orbiter“. Marso Tarsijos regione, prie ugnikalnio „Alba Mons“, „Viking“ kamera užfiksavo ilgą vamzdžio formos darinį, išsikišusį iš ugnikalnio šono. Tai, beveik be jokios abejonės, yra lavos vamzdis.

Kadaise Marse buvo drėgna ir šilta, galbūt net egzistavo gyvybė. Laikui bėgant, ši planeta neteko savo atmosferos ir vandens bei pasidarė šalta. Bet jeigu Marse kada nors buvo gyvybė, galbūt jai užteko laiko „numigruoti“ į vieninteles vietas, kur galėtų išgyventi. Raudonosios planetos atveju tai būtų lavos vamzdžiai. Štai kodėl mokslininkai taip trokšta juos ištyrinėti.

„Jeigu Marse kada nors egzistavo gyvybė, ji galėjo pasitraukti į tokias vietas, kai sąlygos planetos paviršiuje darėsi vis atšiauresnės, – straipsnyje samprotauja S. Perkinsas. – Kai kurie tyrėjai tvirtina, jog Marso požeminėse slėptuvėse tebetūno mikrobai.“

„Marse ir kitose planetose lavos vamzdžiai turi potencialo kaip gyvybę išsaugoti gebantys dariniai“, – pareiškė planetų tyrinėtojas Pascalis Lee, dirbantis NASA „Ames“ tyrimų centre, įsikūrusiame Kalifornijos valstijoje, mieste Mountain View.

Kita vertus, tyrinėti lavos vamzdžius – nelengva užduotis. Ją turėtų atlikti robotas, bent jau iš pradžių. Kuris astronautas norės lįsti į lavos vamzdį Marse, nežinodamas, koks jis stabilus ir saugus? Taip nutrūktgalviškai rizikuoti pasiryžęs žmogus jokiu būdu neužbaigtų astronautų mokymų.

Urvai yra pavojingi net čia, Žemėje. Norint juos tyrinėti reikalingi specialūs įgūdžiai. Akivaizdu, kad apie rizikavimą astronauto gyvybe negali būti nė kalbos. O koks robotas tiktų šiai užduočiai?

Geriausias būdas patekti į lavos vamzdžius – per vadinamąsias angas, t. y. ertmes vamzdžio viršuje, kur įgriuvo lubos. Tokiais atvejais nereikia atlikti įmantrių ir sudėtingų gręžimo darbų.

Geologė Laura Kerber dirba NASA reaktyvinių variklių laboratorijoje Pasadenoje, Kalifornijos valstijoje. Kartu su bendradarbiais ji pasiūlė naudoti lynu nuleidžiamą robotą Mėnulyje esantiems lavos vamzdžiams tyrinėti. Toks pat metodas galėtų būti pritaikytas ir Marse. Robotas tyrinėtojas buvo pavadintas „Moon Diver“.

„Moon Diver“ koncepcija yra nuostabi. Ją sudaro mėnuleigis ir nusileidimo aparatas. Tiksliojo nusileidimo sistema padėtų „Moon Diver“ pasiekti norimą vietą paviršiuje. Mėnuleigis būtų lynu pritvirtintas prie nusileidimo aparato ir galėtų palengva leistis žemyn į lavos vamzdžio angą, kol pasiektų grindis. Visiškai nesvarbu, ar bus naudojamas „Moon Diver“, „Mars Diver“, ar koks kitas panašus robotas, svarbiausia – ką jis pamatys lavos vamzdžio viduje. Lavos vamzdžių sienose gali būti išlikę įvairiausių įrodymų apie konkrečios planetos istoriją, kurių paprasčiausiai neįmanoma gauti jokiais kitais būdais.

Kai „Apollo“ misijos metu astronautai nusileido Mėnulyje, jie negręžė giliau nei maždaug 2,9 metro, tačiau Žemės palydove lavos vamzdžių sienų ir užverstų angų storis gali siekti dešimtis metrų. Marse – panašiai, gal kiek mažiau.

Individualūs geologiniai sluoksniai būtų lengvai prieinami tyrimams. Lavos vamzdžių sienos gali pasakyti, kada jais tekėjo lavos srautas, kada dangaus kūno paviršių intensyviai bombardavo meteoritai ir daugiau įdomių dalykų. Šių sienų analizė gali suteikti išsamesnių žinių ir apie Žemės istoriją.

Mūsų planeta yra labai aktyvi, todėl nemažai senovinių įrodymų paprasčiausiai pradingsta dėl geologinio aktyvumo ir erozijos. Jeigu Mėnulyje esančių lavos vamzdžių sienose išliko įrodymų apie ilgalaikius meteoritų lietaus laikotarpius, pavyzdžiui, yra ryškus susmulkintos uolienos sluoksnis, galima nustatyti tokio sluoksnio amžių. Remiantis surinktais įrodymais, būtų prieita prie logiškos išvados, kad tuo pačiu metu į Žemę taip pat nukrito daug meteoritų.

Jei kada nors nusiųsime robotą tyrinėti Marso lavos vamzdžių, šiai misijai tinkamų objektų tikrai netruks. JAV geologijos tarnybos Astrogeologijos centras surinko daugiau nei 1 000 potencialių tyrimo objektų Marse (dauguma iš jų yra lavos vamzdžių angos) koordinates. Rinkinys buvo pavadintas Visuotiniu Marso urvų kandidatų katalogu.

Jeigu dabartiniame Marse yra užuominų apie kadaise egzistavusią gyvybę, perspektyviausia vieta jų ieškoti yra būtent lavos vamzdžiai. Tikėtina, kad primityvūs Marso organizmai pasitraukė gilyn po planetos paviršiumi. Lavos vamzdžiuose jie būtų buvę apsaugoti nuo kosminės radiacijos ir žalingų Saulės spindulių dalelių, užtvindžiusių planetą nelikus apsauginę funkciją atliekančios atmosferos.

Kai Marse buvo šilta ir drėgna, jaunojoje Saulės sistemoje viešpatavo gerokai didesnis chaosas. Dažniau nukrisdavo stambių meteoritų, tačiau nuo jų taip pat galėjo apsaugoti lavos vamzdžiai. Taigi, storas sienas turintys lavos tuneliai, ko gero, yra geriausia vieta ieškoti senovinės gyvybės įrodymų Marse.

Kaip straipsnyje rašo S. Perkinsas, „tarp tokių įrodymų galėtų būti organiniai chemikalai, galbūt švytintys apšvietus tam tikro bangos ilgio šviesa, arba plika akimi matomos mikrobų kolonijų sukurtų biologinių plėvelių liekanos“.

„Jeigu nerastume tokių akivaizdžių gyvybės įrodymų, galbūt ant lavos vamzdžio sienos susiformavusiuose ir išlikusiuose mineraluose pavyktų aptikti kitų požymių, pavyzdžiui, mikrobų plaušelių ar net ląstelių fosilijų“, – tęsia mokslo žurnalistas.

Kiekvienos naujos misijos į Marsą metu siunčiami robotai darosi vis pažangesni. Gilėjant mūsų žinioms apie šią planetą, išmokome geriau pasirinkti konkrečias vietas tyrimams atlikti ir pradėjome rengti misijas specifinėms hipotezėms patikrinti.

NASA marsaeigis „Perseverance“ važiuoja Jezero kraterio link ieškoti senovinės gyvybės pėdsakų. Ši vieta buvo pasirinkta atlikus kruopštų atrankos procesą. Ar tik laiko klausimas, kol bus surengta misija tyrinėti lavos vamzdžius? Tikriausiai. Kaip visada, bus įdomu žiūrėti, kaip vystosi diskusijos šia tema ir kokius aparatus bei technologijas tokiai misijai sukurs nuostabūs protai. Žinoma, ne mažiau domina ir tikėtini radiniai galbūt paskutinėje senovinės gyvybės slėptuvėje Marse.

Komentarai ()