Kaip nustoti valgyti? Nors praktiškai visiems žmonėms būdinga retkarčiais persivalgyti – per šventes ar kitas progas, tačiau dažnesnis persivalgymas gali signalizuoti apie psichinį sutrikimą. Kada verta sunerimti ir kada sustoti – laidoje „Sveikatos receptas“ pasakojo psichologė Elžbieta Malūnavičienė.

Pasak pašnekovės, sunerimti reikėtų tada, jei persivalgymas yra vis pasikartojantis – jei per tris mėnesius bent vieną kartą į savaitę atsiranda persivalgymo epizodas.

„Užtenka vieno karto per savaitę, kad tai jau būtų pavojaus signalas. Nuo vieno iki trijų persivalgymo epizodų per savaitę – lengvas persivalgymas. Nuo 4 iki 8 – vidutinis, sunkus – nuo 7, 8 iki 14, o jei daugiau – labai sunkus. Būna ir tokių atvejų“, – kalbėjo psichologė.

Ši situacija bloga ne tik tuo, jog žmogus priauga svorio, gali tapti nutukęs, jam išsivysto gretutinės ligos – pavyzdžiui, diabetas. Persivalgymas – tai tikra priklausomybė, su kuria reikia kovoti panašiai kaip su alkoholizmu.

„Labai sunku įvardinti, per kiek laiko išsivysto ši priklausomybė. Persivalgymas vertinama kaip lėtinė liga, kuri gali tęstis labai ilgą laiką. Dažniausiai išsivysto apie 21-23 metus, bet tokios taisyklės tikrai nėra. Tai gali ateiti ir iš šeimos. Tyrimai rodo, kad, jei kažkas iš šeimos kenčia nuo persivalgymo, tai padidina tikimybę, kad ir kitas šeimos narys gali persivalgyti“, – kalbėjo E. Malūnavičienė.

Pasak psichologės, apdovanojimas maistu nėra geras būdas save motyvuoti. Vertėtų pergalvoti atlygių sistemą ir save apdovanoti kitais būdais.

„Tėvai turėtų pradėti nuo savęs, nes jie artimiausias pavyzdys vaikui. Antra, reikėtų atprasti apdovanoti save per saldumynus, tėvams irgi nereikėtų apdovanoti vaikų maistu, nes vėliau vaikas pats tik taip mokės save apdovanoti“, – pabrėžė pašnekovė.

Persivalgymas – padidinto maisto kiekio suvartojimas per labai trumpą laiką, tačiau ne tada, kai žmogus iš tiesų alkanas. Dažniausiai persivalgymą lydi ir kitos problemos, neigiamos emocijos, stresas. O su šiomis emocijomis žmogus bando kovoti į pagalbą pasitelkdamas maistą.

Atsipeikėjama tik tada, kai pakeliai jau tušti

E. Malūnavičienė sako – silpnumo akimirkomis, kai susivaldyti nebepavyksta, galima net nepastebėti, kaip pradedame kimšti viską iš eilės, o atsipeikėjame tik tada, kai pakeliai jau tušti. Todėl svarbu įtraukti žmones iš artimos aplinkos, kurie tokiomis akimirkomis sustabdytų. Apie šią problemą kalbėtis būtina, nepaisant to, kad dėl to galime patirti gėdą.

Dažniausiai žmonės, turintys tokią problemą, valgo maistą, kuris yra apdorotas, saldus, sūrus ir, dažnu atveju, mažai naudingas.

„Nors kartais atsiranda tokių atvejų, kai žmogus, atrodo, valgo pakankamai sveiką maistą, bet jo kiekiai yra didžiuliai“, – laidoje priduria pašnekovė.

Persivalgymą dažnai lydi depresija, nerimo sutrikimai.

„Tai susiję ne su lieknumo kultu, o su emocijų kontrolės stoka, impulsyvumu, būtent „emocijų valgymas“. Persivalgymo momentai būna tada, kai jaučiamės liūdni, prislėgti, nerimaujantys, nuobodžiaujantys, jaučiame daug streso, o grįžę namo leidžiame sau „atsipalaiduoti“.

– Esu skaičiusi tokių atvejų, kai žmonės seniau buvo linkę į alkoholį, bet, gimus vaikui, pakoregavo savo elgesį į labiau priimtiną ir perėjo prie persivalgymo“, – pasakojo E. Malūnavičienė.

Viena iš dietos pasekmių – persivalgymas

Pasak psichologės, neretai persivalgymą lydi dietos.

„Kas yra dieta? Žmogus riboja savo suvartojamo maisto kiekį, įjungia valią, savikontrolę ir, jei ilgesnį laiką bando save riboti, tai tie valios mechanizmai neatlaiko. Tada žmogus persivalgo, pajunta stiprų kaltės, gėdos jausmą ir save baudžia. Dažnu atveju save baudžia nevalgydamas. Vėl ateina vakaras ir vėl persivalgoma. Tokiu būdu prasideda ydingas ratas“, – sako pašnekovė.

Kaip sugebėti pradėti normaliai maitintis?

Dėmesį atkreipti, pasak psichologės, reikėtų į kelis žingsnius. Pirma – pripažinti sau, kad turime problemą. Kitas žingsnis – sugalvoti, dėl ko norime atsikratyti šios problemos.

„Paklausti savęs, jei numesčiau svorio ar nebepersivalgyčiau, kuo mano gyvenimas pagerės? Tai svarbu surašyti ant lapo, kad matytumėte faktus ir tai padeda save motyvuoti.

– Jei mano tikslas yra numesti svorį, galbūt pagaliau galėsiu nešioti aptemptus rūbus ar smagiai jausiuosi paplūdimyje, galbūt mano lytinis gyvenimas pagerės. Tuos užrašytus ant popieriaus dalykus svarbu turėti prieš akis, nes, kai valia susvyruoja, jie gali labai padėti.“

Tačiau E. Malūnavičienė perspėja – labai lengva nebus. Tai elgesio, įpročių keitimas, tad kažko reikės atsisakyti.

„Pavyzdžiui, galbūt reikės atsisakyti užkandžiavimo prie televizoriaus ar apsipręsti neturėti namuose užkandžių.

Taip pat reikia pagalvoti, kaip būtų galima į savo sveikimo procesą įtraukti artimus žmones.

„Jei vėl persivalgome, svarbu įsivardinti, kad tai buvo nuslydimas, bet jei paslydau, nebūtinai ten turiu likti. Įsivaizduokite, einu gatve, įkritau į balą, guliu ir tada mano pasirinkimas – arba keltis ir toliau judėti savo kryptimi, arba likti toje baloje, – sakė pašnekovė.

– Gali padėti savo motyvacijos sustiprinimas, dienoraščio vedimo praktika, kai rašoma, ką valgome per dieną. Tačiau tame dienoraštyje svarbu pažymėti ne tik ką ir kada valgiau, bet ir kas tuo metu vyko. Tai padeda atpažinti tuos spąstus, į kuriuos pakliūname, kokios emocijos tuo metu būna.“

Komentarai ()