Kai jūsų širdis suplaka paskutinį kartą, bet dar prieš kūnui pradedant irti, gyvybė palieka jūsų kūną. Kaip keistai tai beskambėtų, medikai visame pasaulyje negali sutarti, kada tiksliai įvyksta galutinė mirtis.

Kaip rašo sciencealert.com, todėl vieno projektai autoriai, siekdami surasti kompromisą dėl žmogaus mirties, neseniai paskelbė rekomendacijas, kokie turi būti minimalūs klinikiniai standartai, kad žmogus oficialiai būtų laikomas mirusiu.

Atsižvelgiant į didžiulę skirtingų kultūrų teisinių, religinių ir moralinių vertybių, kurios naudojamos apibrėžti mirtį, įvairovę, mažai tikėtina, kad vienai ataskaitai pavyks sutaikyti skirtingas nuomones.

Beje, tai ne pirmas kartas, kad mokslininkai siekia universalaus mirties apibrėžimo, įtvirtinto medicinos moksle. Tačiau Pasaulinio smegenų mirties projekto vyresnysis autorius, Pietų Kalifornijos universiteto medicinos direktorius Gene'as Sungas teigia, kad jo komandos parengta ataskaita yra geras atskaitos taškas.

„Tai yra svarbi ir sudėtinga tema. Pasiekti šį daugybės organizacijų konsensusą yra svarbiausias dalykas, – sakė jis. – Ši ataskaita ir 17 jos priedų – iš esmės tai vadovėlis – yra pagrindas, kuris, kaip mes tikimės, padės minimizuoti diagnostinių klaidų tikimybę ir stiprins pasitikėjimą.“

Šios rekomendacijos nėra paprasčiausias sąrašas punktų, prie kurių tereikia sudėlioti varneles, ar glaustas apibrėžimas. Tai labiau yra būdas medikų bendruomenėms iš skirtingų kultūrų susitarti dėl aiškių linijų.

Šioje ataskaitoje, panaudojant skirtingus grafikus, kontrolinius sąrašus ir sprendimų medžius, kategorizuojami dalykai, būtini siekiant įvertinti, ar paciento būklė yra potencialiai negrįžtama.

Daugelis šių dalykų medicinos profesionalams yra žinomi, įskaitant veido reakcijų į nepatogią stimuliaciją nebuvimą, susitraukusius vyzdžius, ryklės reflekso nebuvimą ar spontaninius atodūsius, kai kraujo rūgštingumas per daug nukrenta.

Taip pat esama ir racionalinių pasiūlymų, kaip, pavyzdžiui, atsižvelgti į esamas būkles, kurios gali maskuoti ar imituoti smegenų mirtį, kaip neurologinė liga Gijeno-Bare sindromas, narkotikai ar gydymo būdai, kurie gali prisidėti prie klaidingos diagnozės.

Ataskaitoje patariama, kad vaikų atveju būtina atlikti antrą neurologinę apžiūrą, nes vaikų smegenys yra jaunos ir po kai kurių būklių gali atsigauti skirtingai nei suaugusiųjų.

Ataskaitoje taip pat atsižvelgiama į išteklių prieinamumą, o taip pat teisinius ir kultūrinius skirtumus, su kuriais susidurs skirtingos medikų bendruomenės.

Kaip smegenų mirties ekspertas ir gydytojas, kuris asmeniškai žino, kokią įtaką rimtos smegenų traumos gali turėti pacientams ir jų artimiesiems, G. Sungas labai gerai supranta aiškių gairių, kada jau reikia dėti tašką, svarbą.

„Štai kodėl pradėjau įgyvendinti šį projektą. Mums vis dar sunkiai sekasi susidoroti su šiomis problemomis ir jas suprasti“, – sakė jis.

Praeityje mirtimi buvo laikomas ilgas ir klaikus krūtinės nejudėjimas. Jeigu gydytojas negalėdavo užčiuopti pulso ar užfiksuoti kvėpavimo, tuomet jis galėdavo spėti, kad kūnas be sąmonės yra pasiruošęs kapui.

Žinoma, pasitaikydavo klaidų. Jų ir dabar pasitaiko. Dažnai. Ir gerokai dažniau, nei mes norėtume pripažinti. Todėl ir toliau ieškoma kriterijų, kurie leistų užkirsti kelią košmarui, kai gyvas žmogus nusiunčiamas į morgą.

Be to, atsiradus plaučių ventiliavimo aparatams ir patobulintiems gaivinimo metodams, kurie leido „neseniai mirusius“ sugrąžinti į gyvenimą, medicinos pasaulis ėmė desperatiškai ieškoti geresnio būdo atpažinti tą kritinį momentą, kai jau nebeįmanoma grįžti atgal.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prancūzų neurofiziologai išplėtė komos apibrėžimą, kad įtrauktų tai, kas būtų laikoma smegenų mirtimi. Pirmieji oficialūs kriterijai norint diagnozuoti neurologinės funkcijos santykinį nebuvimą buvo paskelbti 1968 metais. Jie yra žinomi Harvardo smegenų mirties kriterijų pavadinimu.

Medicinos bendruomenės visame pasaulyje nuo tada prioritetą ėmė teikti savo subtiliems nesąmoningo judėjimo, kraujotakos, smegenų bangų ir likutinės elektrinės veiklos skirtumams, o tai paskatino labai skirtingų smegenų mirties kriterijų atsiradimą.

Visame pasaulyje įtakos turi ir jautrūs religiniai klausimai, kiek reikia laukti prieš pradedant laidojimo apeigas. Teisiniai precedentai taip pat skiriasi kalbant apie mirusių ir mirštančių žmonių teises.

Labai svarbus yra pasitikėjimas medicinos sistema, nes tokie sudėtingi klausimai, kaip organų aukojimo laikas ir pirmumo suteikimas turi įtakos mediko sprendimui, kada jau diagnozuoti gyvenimo pabaigą.

Atsižvelgę į daugybę skirtingų veiksnių G. Sungas ir jo komanda suvokė būtinybę remtis ne tik medicinine literatūra ir klinikiniais eksperimentais.

Rengdami savo ataskaitą jie atsižvelgė į medicinos ekspertų ir daugybės sričių ir skirtingų kultūrų visame pasaulyje patarimus. Todėl jai pritarimą išreiškė jau dešimtys garsių medikų draugijų.

Ironiška, bet universalus mirties apibrėžimas turi būti įtvirtintas „gyvame“ dokumente, kuris privalo evoliucionuoti ne tik mokslui žengiant į priekį ir gaunant vis daugiau žinių, bet ir augant bendruomenių pasitikėjimui juo.

Šio mokslinio darbo išvados buvo paskelbtos žurnale JAMA.

Komentarai ()