Restauruojamame sename dvare - ypatingi archeologiniai radiniai ()
Kol didžioji dalis Anglijos sėdėjo užsidariusi karantine, archeologas Mattas Championas dirbo Tiudorų laikus menančiame Oksburgo dvare (angl. Oxburgh Hall), Norfolko grafystėje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vykdydami 6 mln. svarų sterlingų (maždaug 6,7 mln. eurų) vertės stogo restauravimo projektą, darbininkai pirmąkart per kelis šimtmečius atlupo dvaro palėpės grindų lentas. Kišdamas pirštinėtas rankas į po lentas esančias įdubas, M.Championas tikėjosi rasti purvą, galbūt kokias popierių skiautes ar statybines šiukšles – bet vietoje aptiko daugiau nei 2000 radinių, datuojamų XV amžiumi.
Toks lobis yra vienas įspūdingiausių „po grindimis“ rastų archeologinių radinių, kada nors atitekusių į „National Trust“ žinion, sakoma šios Didžiosios Britanijos paveldo organizacijos pranešime.
Tarp radinių – du seni žiurkių lizdai, susukti iš iš Tiudorų ir Sakartvelo šilkų, vilnos, odos, aksomo, atlaso ir siuvinėtų medžiagų atraižų, rašo laikraštis „Mark Bridge“.
Graužikai savo gūžtų gamybai taip pat panaudojo ir 450 metų senumo knygos puslapius, kuriuose ranka buvo surašytos muzikinės natos. Vėliau, vienoje palėpės skylėje statybininkas surado ir pačią knygą – pasirodo, tai buvo palyginus gerai išsilaikęs 1568 m. katalikų kankinio šventojo Johno Fisherio psalmynas.
Tuo tarpu griuvėsiuose po vienu palėpės karnizu kitas darbininkas aptiko dar vieną retenybę. Pasak pranešimo, bendradarbiaudama su Kembridžo universiteto bibliotekos viduramžių rankraščių specialistu Jamesu Freemanu mokslininkų komanda nustatė, kad tai yra 600 metų senumo pergamento fragmentas, vis dar žvilgantis aukso ir ryškiai mėlyno rašalo dekoracijomis, kuriame lotynų kalba užrašyta dalis 39-osios Vulgatos 39-osios psalmės.
„Mėlynos ir auksinės spalvos naudojimas – o ne įprastesnis mėlynas ir raudonas – rodo, kad tai buvo gana brangi knyga“, – pažymi „National Trust“ kuratorė Anna Forrest.
Ji priduria, kad mažas puslapių dydis rodo, kad tai tikriausiai buvo „Valandų knygos“ – arba nešiojamos maldaknygės, skirtos asmeniniam naudojimui – dalis.
Didžiosios Britanijos didikas seras Edmundas Bedingfeldas dvaro rūmus pastatė 1482 m., praneša „BBC News“. Jo palikuonys namuose gyvena iki šiol.
Kaip pamaldūs katalikai, Bedingfeldai buvo atstumti dėl savo tikėjimo – ypač po to, kai 1558 m. karalienė Elžbieta I įžengė į sostą. Pasak pranešimo, praėjus metams nuo protestantiškos karalienės atėjimo į valdžią, seras Henris Bedingfeldas atsisakė pasirašyti Vienodumo aktą (angl. Act of Uniformity), kuriuo buvo uždraustos katalikų mišios.
Elžbietos valdymo laikais daugelis katalikų dvasininkų buvo įkalinti, kankinami ir nužudyti. Bedingfeldai slėpė dvasininkus slaptoje „kunigų skylėje“, įrengtoje jų namuose – ir dalyvaudavo slaptose mišiose, skelbia „Times“. Palėpėje aptikti religiniai artefaktai galėjo būti naudojami šiose nelegaliose apeigose.
Tyrėjai taip pat aptiko mažus popieriaus fragmentus – manoma, 1590 m. ispaniškos riterių romanų knygos „Senoji, garsioji ir garbinga Amadis de Gaule istorija“. Pranešime trestas pažymi, kad katalikai tuo persekiojimų laikotarpiu dažnai skaitydavo ispaniškus romanus, nes juose buvo dažnai minimos mišios ir kitos katalikybės temos.
Kiti palėpės radiniai – iš kurių turbūt labiausiai išsiskiria šokolado dėžutė – datuojami jau Antruoju pasauliniu karu. Atsižvelgiant į tai, kad dėžutėje yra visi įpakavimai, bet nėra pačių saldainių, mokslininkai siūlo versiją, kad kažkas galėjo suvalgyti pačius skanumynus, bet paslėpti įkaltį -dėžutę.
Archeologai taip pat aptiko karo laikų cigarečių pakelius ir laikraščių skiautes.
„Tikrai apima jausmas, kad [šie artefaktai] atveria langą į šimtmečių senumo Bedingfeldų pasaulį, – „The Times“ sakė A.Forrest. – Jie pasakoja, ką namo gyventojai dėvėjo ir veikė laisvalaikiu, ką skaitė ir, tikėtina, net kokią muziką grojo. Tai – neįtikėtina“.
Kalbėdama su „BBC News“, kuratorė atkreipė dėmesį, kad dirbiniai ištisus dešimtmečius slypėjo po storu dulkių ir kalkių tinko sluoksniu, kuris ir ištraukė drėgmę iš oro bei taip padėjo išsaugoti trapius popieriaus fragmentus.
„Šie radiniai yra daug daugiau, nei kada tikėjomės išvysti, – sako vyriausiasis Oksburgo dvaro vadybininkas Russellas Clementas. – Šiuose objektuose slypi tiek daug užuominų, pasakojančių apie tai, kaip namas tapo prieglobsčiu pamaldžiai katalikų šeimai, per amžius išlaikiusiai savo tikėjimą. Tai pastatas, kuris lėtai atsisako savo paslapčių. Ir nežinome, su kuo dar galime susidurti – ar kas galbūt liko paslėpta ateities kartoms“.
Parengta pagal „Smithsonian Magazine“.
