Vilniaus universiteto geologai pasitelkę dirbtinį intelektą, atliko inovatyvų priešistorinių Lietuvos gyvenviečių tyrimą - paaiškėjo, kad didžiausias lūžis įvyko neolito ir bronzos amžiaus sandūroje ()
Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto geologai – magistras Liudas Daumantas, asistentas Lauras Balakauskas ir profesorius Andrej Spiridonov - mokslininkų bendruomenei žurnale „Quaternary International“ pristatė itin inovatyvų tyrimą, nagrinėjantį žmonių gyvenvietes Lietuvos priešistorėje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Unikalus VU mokslininkų tyrimas „Paleolito – geležies amžiaus Lietuvos žmonių gyvenviečių pasiskirstymo taisyklės, nustatytos pasitelkiant mašininį mokymąsi“ (angl. „Machine learning reveals the role of the landscape in the dynamics of human settlement rules between the Palaeolithic and Iron Ages in Lithuania“) analizavo žmonių paleoekologijos (gyvenviečių pasiskirstymo veiksnius) ryšį su regioninio mastelio geologiniais veiksniais.
Suskaldžius žmonių gyvenviečių paplitimo duomenis į (prieš)istorinius amžius – nuo paleolito iki vėlyvojo geležies amžiaus – buvo tiriama, kokiu būdu, kintant žmonių kultūrai bei pasauliniam ir regioniniam klimatui, keitėsi reljefo ir uolienų litologijos įtaka gyvenviečių aptikimo tikimybei.
Reljefas (pvz., vidutinis šlaitų statumas) ir apskritai geologinė krašto sandara pasižymi dešimtimis kintamųjų, kurie skirtingais būdais sąveikauja su klimatu bei gyvąja gamta ir savo ruožtu apibrėžia vietovės tinkamumą žmonėms egzistuoti. Visas šis duomenų sudėtingumas sukuria didelius sunkumus skaitmeninei statistinei analizei.
Dėl šios priežasties gyvenvietėms nuspėti priešistorėje buvo integruotos net trys modernios skaitmeninės prieigos – geografinės informacinės sistemos (GIS), erdvinius modelius nagrinėjanti geostatistika ir mašininis mokymasis, kuris yra labai „lankstus“ duomenų struktūrų atžvilgiu.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad vidutinė Lietuvoje surandamų priešistorinių žmonių gyvenviečių aplinka supančių geologinių bruožų atžvilgiu nuolatos įvairėjo. Gyvenviečių pasiskirstymo nuspėjamumas su kiekvienu nauju amžiumi mažėjo. Tačiau nuspėjamumo patikimumas – skirtumas tarp nuspėjamumo ir nulinių (atsitiktinių procesų sugeneruotų) modelių didėjo.
Didžiausias lūžis pasiskirstymo taisyklėse įvyko neolito ir bronzos amžiaus sandūroje. Šiam dėsningumui autoriai pateikė naują paaiškinimą: tobulėjant žmonių kultūrai ir žmonėms pereinant prie sėslesnio gyvenimo būdo, aplinkos veiksnių visuma tapo daug svarbesnė nei akmens amžiuje, nes pasirinkta vietovė turėjo atitikti kur kas didesnio veiksnių skaičiaus optimalias kombinacijas.
Taigi, buvo pritaikytas vadinamasis „frustracijos principas“, surastas nagrinėjant augalų ir gyvūnų makroevoliuciją, kai esant dideliam optimizuojamų veiksnių skaičiui didėja suboptimalių kombinacijų skaičius: regioniniu mastu nuspėjamumas mažėja, o lokaliu mastu – didėja. Taigi, pereinant prie sėslesnio gyvenimo būdo ir žemės ūkio, žmonių geologinis-geografinis pasiskirstymo determinizmas ne sumažėjo, o dar labiau išaugo.
Tyrimas buvo finansuotas tarptautinio Lietuvos ir Lenkijos projekto DAINA Nr. S-LL-18-2 „Ichnologiniai ir sedimentologiniai Europos smėlio juostos rytinės dalies vėlyvojo ledynmečio ir holoceno aplinkos pokyčių požymiai“ ir studentų mokslinės praktikos projekto „09.3.3.-LMT-K-712-10-0101“ lėšomis.
