Kartu su rudeniu ateina metas matuotis. Matuotis ne tik šiltesnius rūbus, kieno didesnis baravykas, įdomesnis šakniavaisis, bet ir matuotis temperatūrą. Mes ruošiamės ją matuoti sistemingai: namuose, darbe, renginiuose, mokyklose, darželiuose, kirpyklose. Rojus medicininės technikos pardavėjams ir sąmokslo teorijų kūrėjams.

„Šiuolaikiniai termometrai – meluoja! Gyvsidabrinis geriausias.“ Gyvsidabrio termometras, nekalbant apie toksikologinės saugos reikalavimų neatitikimą, turi du trūkumus – matavimo laiką ir būtinybę palaikyti glaudų kontaktą. Sutikite, būtų kiek sudėtinga sumatuoti visiems prezidentūros svečiams rektalinę temperatūrą prie įėjimo, ypač su vieninteliu termometru.

„O kam matuoti būtinai ten, kur taip sunku patekti. Galima gi pažastyje.“ Taip, galima. Burnoje, ausyje, pažastyje, makštyje, tiesiojoje žarnoje. Taisyklė viena – kuo giliau – tuo tiksliau. Taip, vidinė temperatūra yra tikslesnė, nes mažiau priklauso nuo aplinkos poveikio: aprangos, oro temperatūros, prakaitavimo, kraujagyslių prasiplėtimo ir taip toliau. Taip pat kūdikiui kur kas lengviau išlaikyti termometrą ilgiau ten, kur saulė nešviečia, nei prispaudus pažastyje, ar priverstinai prispaudžiant burnytėje. Bet, sutikite, greitas, švarus ir nereikalaujantis sunkių moralinių apsisprendimų dėl alternatyvaus kūno angų panaudojimo būdas – bekontaktis.

„Nesąmones matuoja tie jūsų bekontakčiai“. Termometrai nieko nematuoja patys. Nesąmones su tais termometrais sumatuojame mes. Kai matuojame ką tik iš lauko grįžusiems vaikams ledinę kaktą, besimuistantiems kūdikiams – plaukus, akis ir tik mažą kaktos gabaliuką, vienu plačiu mostu (nes gi negaila) kaktą ir pusmetrį oro už jos, bet kokios ausies vietos, išskyrus būgnelio temperatūrą... ir taip toliau. Kad ir kokie šiuolaikiniai termometrai būtų paprastai naudojami ir patogūs – taisyklės naudojimo visgi yra.

- Matuojame sausą, švarų, neprakaituotą, niekuo neteptą odos plotą;

- Matuojame instrukcijoje nurodytu atstumu ramiai tupinčius, o ne šaudome iš tolo į po kambarį lakstančius tiriamuosius;

- Kadangi matuojama infraraudonoji spinduliuotė (prietaisui nesvarbu, kas ją spinduliuoja – vaikas ar radiatorius) nematuojame sėdintiems šalia šilumos šaltinių;

- Matuojame temperatūrą pabuvus toje patalpoje bent 15 minučių, o ne žengiantiems pro duris;

- Nematuojame valgantiems, geriantiems ir verkiantiems;

- Abejojate dėl matavimo tikslumo – pakartokite kelis kartus, neturėtų rodmenys skirtis daugiau nei kelios dešimtosios laipsnio. Jei skiriasi – kažkas sugedo: arba įrankis, arba matuojantysis, arba matuojamasis.

„O jeigu visgi matuosiu kūno viduje?“ Prašom. Tai tikslesnis būdas. Tokiu bazinės kūno temperatūros (tai yra, kol dar miega, nieko nevalgė, negėrė ir nesibarė) matavimo principu paremtas net vienas iš šeimos planavimo metodų – para po ovuliacijos šokteli moters temperatūra. Paprastesnių būdų jau sumatuoti yra – tai ausies būgnelio temperatūra.

Tik matuojant tokiu būdu reikia matuoti būtent būgnelio, o ne ausies landos temperatūrą. O tam reikia tiksliai nutaikyti termometro galiuką. Tą sunku padaryti besimuistantiems, verkiantiems ir pirmą kartą gyvenime matomiems ausų landų savininkams. Bet „atmušus“ ranką su ramiais saviškais – labai geras būdas.

„Temperatūra ir temperatūra, kokios ten bėdos ją matuojant?“ Daug bėdų.

Temperatūra priklauso nuo:

• paros laiko: ryte mažesnė, vakare didesnė;
• aktyvumo, judėjimo; maisto vartojimo: karštas ir aštrus maistas ją padidins;
• nuo amžiaus ir lyties: vaikams iš dalies didesnė, senjorams 0,2 laipsnio mažesnė, o moterims apskritai ciklo metu per pusę laipsnio šokinėja.

Tą reikia žinoti, nes pamačius vakare skaičių – 37 laipsniai, pradedate nerimauti, ieškoti ligų, bėgti tirtis, ieškoti koronaviruso ar Laimo ligos.

„Bet 37 juk blogai. Turi būti 36,6“. Kas taip sakė? Vaikystėje perskaitytas pasaulio pažinimo vadovėlis? Ir tai vienintelis literatūros šaltinis visam gyvenimui? Pagirtina meilė ir ištikimybė šalies švietimo sistemai. Medicinoje nėra absoliučių tiesų ir skaičių. O yra normos ribos ir variantai. Sveiko žmogaus kūno temperatūra varijuoja nuo 35,2 iki 37,0 laipsnių pažastyje arba, jei jau įsidrąsinome, nuo 36,2 iki 37,7 išangėje. Mojuojant prieš veidą bekontakčiu termometru – normali 35,4–37,4 ribose. Ką daryti, jei termometras rodo didesnę ar mažesnę? Atsisėsti, susikaupti ir pagalvoti.

„Ką čia galvoti? Pas gydytojus lėkti reikia – sergu“. Ar tikrai sergate? Jei išgėręs kavos pasimatavę pamatysite padidėjusį pulsą – lėksite vaistų, ar sumažinsite kavos? Gi sakau: atsisėskite, susikaupkite ir pagalvokite. Ar jaučiatės sergantis (be žinojimo, kad didesnė temperatūra?), ar negalėjo padidėti dėl krūvio, streso, maisto, alkoholio, sporto, mėnesinių ciklo vidurio, buvimo karštoje patalpoje ir taip toliau.

Po pusvalandžio pasimatuokite dar kartą. Jei gerai jaučiatės, pakartokite procedūrą ryte ar vakare, labai dažnai temperatūra pakyla tiesiog dėl to, kad gali (temperatūra gi moteriškos giminės), ypač vaikams. Ir, aišku, jeigu neramu, arba vis gi nesijaučiate sveikas – kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Tik tokiu atveju iki vizito pradėkite užsirašinėti temperatūrą kokius 2-3 kartus per dieną (nes visko gali būti, pamatysite). O iškilus abejonių dėl naudojamo įrankio patikimumo – atsineškite pas gydytoją tą nenaudėlį kartu.

Nepaisant neramių laikų ir visuotino temperatūros matavimo išlikime sveiki ir ramūs. Nes vienintelė tikrai bloga kūno temperatūra – kambario temperatūra, visa kita – pataisoma.

Gero ir derlingo Jums rudens ir šiltos bobų vasaros.

Komentarai ()