Vikingai buvo visai ne tokie, kokius esame įpratę įsivaizduoti ()
Žiaurūs jūrų kariai, kurie tyrinėjo, plėšė ir prekiavo visoje Europoje nuo aštuntojo amžiaus pabaigos iki XI amžiaus pradžios, vadinami vikingais, paprastai įsivaizduojami šviesiaplaukiais skandinavais. Tačiau, panašu, vikingų istorija gali būti įvairesnė: naujas tyrimas rodo, kad jie jiems buvo būdingi genai iš Pietų Europos ir net Azijos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Iki šiol nežinojome, kaip iš tiesų jie atrodė, genetine prasme“, – sako Kembridžo universiteto Šv. Jono koledžo mokslininkas ir Kopenhagos universiteto Lundbeck fondo Geogenetikos centro darbuotojas Eske Willerslevas. Tyrimas „paneigia šiuolaikinį populiarų vikingų įvaizdį“.
Šešerius metus trukusio tyrimo metu tarptautinė mokslininkų grupė išanalizavo DNR pavyzdžius, surinktus iš palaikų dalių – tokių kaip dantys ir kaulai – priklausiusių 442 žmonėms, gyvenusių maždaug nuo 2400 m. pr.m.e iki 1600 mūsų eros metų – ir rastus archeologinėse radimvietėse visoje Europoje ir Grenlandijoje. Šie žmonės dažniausiai gyveno vikingų laikais, kurie truko maždaug nuo 750 m. iki 1050 m. Mokslininkai palygino šių senovės žmonių DNR sekas su 3855 šiuolaikinių ir 1118 kitų senovės žmonių DNR sekomis.
Tokia plati genų analizė parodė, kad vikingai buvo ne tik Geležies amžiaus eros žmonių grupių, gyvenusių maždaug nuo 500 m. iki maždaug 700 m. Skandinavijoje, tąsa. Atvirkščiai – vikingai ir jų protėviai dažnai maišėsi su žmonėmis iš Azijos ir Pietų Europos. Daugelis vikingų turėjo „dažną ne skandinaviškos kilmės lygį“, – rašo tyrimo autoriai.
„Niekas negalėjo numatyti, kad šie reikšmingi genų srautai atkeliavo į Skandinaviją iš Pietų Europos ir Azijos, dar prieš vikingų laikus ir jų metu“, – sako E.Willerslevas. Mokslininkai taip pat nustatė, kad daugelio vikingų plaukai buvo rudi – o ne šviesūs, kaip paprastai įsivaizduojama.
Tyrėjai nustatė genetinius skirtumus ir tarp skirtingų vikingų populiacijų pačioje Skandinavijoje – ir paaiškėjo, kad vikingų grupės buvo daug labiau izoliuotos viena nuo kitos, nei manyta anksčiau, pastebi E.Willerslevas. Mokslininkai rašo, kad pakrantėse gyvenusios bendruomenės pasiymėjo didele genetine įvairove – greičiausiai dėl didesnio prekybos ir žmonių išplitimo – nei bendruomenės Skandinavijos viduje.
Be to, lygindami senovės genus su šių dienų genais, mokslininkai galėjo patvirtinti hipotezes apie tai, kaip vikingai plėšdami ir prekiaudami plito iš Skandinavijos. Vikingai iš dabartinės Danijos paprastai vyko į Angliją. Vikingai iš Švedijos daugiausia judėjo į rytus, Baltijos regioną, o vikingai iš Norvegijos keliavo po Airiją, Islandiją, Grenlandiją ir Meno salą.
Radiniai taip pat atskleidė ir unikalias kultūrines smulkmenas. Anot tyrimo, laivinis palaidojimas Estijoje gali būti ankstyviausias vikingų vizito įrodymas. Neaišku, ar ši ekspedicija buvo plėšikiškas reidas, ar „diplomatinė“ kelionė – tačiau palaidojime, kurį sudarė dvi valtys, buvo 41 vyro, kilusio iš šių dienų Švedijos ir žuvusio smurtiniu būdu bei palaidoto su „aukšto statuso“ ginklais, palaikai.
Tarp žuvusiųjų buvo keturi broliai ir giminaitis – kas siūlo idėją, kad reidai galėjo būti organizuojami remiantis giminystės/šeimos ryšiais ar gyvenamąja vieta, sako mokslininkai. Kiti palaidotieji turėjo panašius genus – o tai rodo, kad jie atvyko iš tos pačios vietovės dabartinėje Švedijos teritorijoje.
Be to, pasirodo, ne kiekvienas vikingu laikytas žmogus genetiškai iš tiesų buvo vikingu. Škotijos Orknio salose mokslininkai vikingų laidojimo vietoje rado du vyrų griaučius. Jie buvo palaidoti su kalavijais ir kitais vikingų daiktais – tačiau iš tikrųjų jie nebuvo vikingai, o genetiškai panašūs į šių dienų airius ir škotus.
Rezultatai skelbiami žurnale „Nature“.
Parengta pagal „Live Science“.
