Jungtinė Karalystė investuoja į save valgančias raketas - kokiais privalumais pasižymi šie vienkartiniai erdvėlaiviai? (1)
Glazgo universitete kuriami pirmieji autofaginių raketų variklių prototipai, kuriuos tikimasi išbandyti Londone jau kitais metais.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Autofagija - tai organizmo mechanizmas, leidžiantis skaidyti mirusias ląsteles. Autofaginis raketos variklis - tai toks variklis, kuris dirbdamas savo darbą pats save sunaikins. Šiuo atveju, sunaudos save degalams.
Jungtinės Karalystės Gynybos ir Saugumo Akceleratorius DASA, kuris yra Gynybos ministerijos dalis, į šį projektą investuoja 90 tūkstančių svarų. Tai nėra labai didelė suma, tačiau mokslininkai džiaugiasi pelnę valstybės pripažinimą. Mat jie mano, kad dešimtmečio viduryje tokios raketos bus labai paklausios. Tik kodėl?
Visi esate matę, kaip grakščiai leidžiasi „SpaceX“ raketų varikliai. Atsargus ir saugus nusileidimas juos leidžia naudoti vėl ir vėl, o tai sumažina atliekų kiekį ir kosminių operacijų kainą. Įsivaizduokite, kad kaskart užbaigę kelionę turėtumėte padegti savo automobilį - juk tai kvaila! Tačiau iki šiol daugelis raketų atlikusios savo užduotį trenkiasi į vandenyną ir tampa metalo laužu.
Jungtinės Karalystės mokslininkai svajoja apie ateitį, kuomet iš šalies šiaurėje esančių kosminių tyrimų centrų reguliariai kils raketos, nešančios nedidelius krovinius - įvairius nano palydovus. Nedideliems kroviniams reikia mažų raketų, tačiau jos turi didelių trūkumų. Jei sumažinsi raketą, joje tilps mažiau degalų ir korpusas sudarys santykinai didesnę visos raketos svorio dalį. Mokslininkai teigia, kad būtent dėl to mažų raketų nematome. Be to, kuo mažesnė raketa, tuo būtų sunkiau ją panaudoti antrą kartą - tiesiog neliktų vietos grįžimui reikalingiems degalams ir mechanizmams.
Taigi, dabar kuriamas autofaginis raketos modelis. Raketa savo korpusą panaudos kaip kietąjį kurą. Tai leis sumažinti raketos dydį ir atliekų kiekį. Mokslininkai dar sprendžia įvairius galvosūkius, susijusius su temperatūrų kontroliavimu. Tokios raketos korpusas būtų kietasis kuras, kurio viduje būtų skystas oksidatorius. Tinkamų medžiagų dar ieškoma, bet dabar žvalgomasi į volframą, grafitą ir panašias egzotiškas medžiagas.
Tik kam visos tos pastangos? Na, mokslininkai prognozuoja, kad dešimtmečio viduryje per metus į dangų kils apie 3000 tokių raketų. Prognozuojama, kad šios rinkos vertė tuomet pasieks 100 milijonų svarų.